Wednesday , November 21 2018
Home / Gyvenimas / Emigrantų istorijos / Pasakoja tautietės studentės: Bakalauro studijos Lietuvoje ir Anglijoje
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd
Tikros istorijos. Dviejų jaunų lietuvaičių pasakojimas apie jų studijas. Viena mokosi Jungtinėje Karalystėje, kita Lietuvoje.
Tikros istorijos. Dviejų jaunų lietuvaičių pasakojimas apie jų studijas. Viena mokosi Jungtinėje Karalystėje, kita Lietuvoje.

Pasakoja tautietės studentės: Bakalauro studijos Lietuvoje ir Anglijoje

Bene pats sudėtingiausias pasirinkimas abiturientui – kur stoti ir mokytis toliau? Savo patirtimi su lietuviai.co.uk pasidalino dvi merginos – Karolina ir Ieva. Abi vidurinį išssilavinimą įgavo Lietuvoje, tačiau pasuko skirtingais keliais: Ieva pasirinko studijas Anglijoje, o Karolina – gimtajame krašte. Štai jų istorijos.

Ieva

Ieva, baigusi gimnaziją, iškeliavo į Londoną. Nusprendusi vienerius metus pailsėti nuo mokslų, ji dirbo, įgijo patirties, žinių ir įprato prie svetimos kultūros. Ieva įgijo psichologijos bakalaurą Londono Metropolitano Universitete, kuo ji labai džiaugiasi. Be abejo, reikia paminėti, kad Londono gyvenimas šiek tiek skiriasi nuo visos likusios Jungtinės Karalystės, kainos čia didesnės, bet ir atlyginimai kitokie.

Ieva pasakoja: “Iš tikrųjų ir dabar, kai viskas jau praeityje, esu labai patenkinta savo pasirinkimu. Visiškai nesigailiu fakto, kad nusprendžiau mokytis Anglijoje, o ne Lietuvoje ir, jei atsukčiau laiką atgal, pasielgčiau lygiai taip pat. Esu patenkinta viskuo: mokslo kokybe, dėstytojais, tvarkaraščių sudarymu, ir taip toliau.”

Studijų struktūra

“Iš viso studijos truko trejus metus. Aišku, pirmaisiais metais buvo vien teorinis mokymas, antraisiais metais teorija buvo siejama su praktika, na, o trečiaisiais metais praktinių dalykų buvo žymiai daugiau (pavyzdžiui, buvo pateikiami aiškūs pavyzdžiai kaip vienos ar kitos ligos gydomas ligonineje, kada taikomos vienos ar kitos psichoterapijos rūšys ir panašiai). Kaip ir minėjau, paskutiniai metai buvo pakankamai paremti praktiškais dalykais, bet, mano nuomone, universitetas galėjo siųsti mus į ligoninę atlikti praktikos, ar pasiūlyti kažkokią kitą praktinę veiklą. Beje, čia gal ir būtų tas vienintelis dalykas, dėl kurio gailiuosi.

Tikrai negaliu pasakyti, kad buvo kokių nors nereikalingų dėstomųjų dalykų. Aišku, vieni įdomesni, kiti mažiau, bet viskas labai susiję ir reikalinga. Pirmi metai ypatingai svarbūs dėl to, kad būtent ta teorija ir yra visko pagrindas (nors ji ir neįdomi), bet jei praleidi kažką pirmais metais, tai paskutiniais metais jau sunkiai sekasi, nes neišmokai pagrindų.

Kas liečia mokymo struktūrą, tai mokydavomės keturis dalykus per pusmetį (aštuoni dalykai per metus). Dalykai antrame pusmetyje skirdavosi nuo dalykų pirmame pusmetyje, tai yra vieną dalyką mokaisi pusę metų, o ne visus metus, kaip gal yra kituose universitetuose. Kiekvienas mokomasis dalykas turėdavo po vieną paskaitą ir po vieną seminarą per savaitę, tad per savaitę turėdavau keturias paskaitas ir keturis seminarus. Būdavo ir taip, kad kelios paskaitos ir keli seminarai tilpdavo į vieną dieną, tuomet į universitetą tereikėdavo eiti tik dvi dienas per savaitę, kuo irgi labai džiaugiuosi, nes užteko laiko dirbti puse etato ir taip pagelbėti pačiai sau finansiškai. Dažniausiai mokymasis vykdavo savarankiškai, ir atsiskaitymai beveik visada būdavo esė arba egzaminų forma. Galėčiau pasakyti, kad galbūt galėjo būti daugiau spaudimo, ne vien tik savarankiškas mokymasis. Pavyzdžiui, galėjo būti daugiau atsiskaitymų klasėje, nes toks savarankiškas mokymasis veda prie tingėjimo ir visko atidėliojimo paskutinei minutei. Jei, tarkim, vieno dalyko atsiskaitymas pusmečiui būdavo viena esė ir egzaminas, tai mokydavausi tik tą temą, kuria tą esė reikėjo rašyti ir keletą kitų temų, kurios galimai galėjo pakliūti į egzaminą, ir taip išeidavo, kad kitos temos taip ir likdavo praktiškai nepaliestos.

Kalbant apie dėstytojus, esu labai patenkinta jais. Nesimokiau universitete Lietuvoje, todėl negaliu palyginti, tačiau skirtingai nuo mokyklos, čia dėstytojai žymiai draugiškesni, ir nėra tokios ryškios ribos: “aš – dėstytojas, o tu – mokinys”. Dėstytojai mus laikė lygiais sau, mes visi buvome draugai, kas padarė mokymąsi žymiai įdomesniu ir interaktyvesniu.”

Check Also

Užsienio lietuvių jaunimas kviečiamas į lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursus Lietuvos aukštosiose mokyklose

Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Švietimo mainų paramos fondu skelbia konkursą teikti paraiškas dalyvauti …

Būti ar nebūti Lietuvoje

Sandra BERNOTAITĖ Pašnekesiuose su grįžusiais į Lietuvą gyventi ar tik pasisvečiuoti vis iškyla klausimas apie …