Sunday , May 19 2019
Home / Gyvenimas / Emigrantų istorijos / Antroji Tėvynė. Reemigrantų istorijos (I)
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd
Gyvenimui Anglijoje - ir nostalgija, ir kartėlis. Reemigrantų istorijos II
Gyvenimui Anglijoje - ir nostalgija, ir kartėlis. Reemigrantų istorijos II

Antroji Tėvynė. Reemigrantų istorijos (I)

Ko gero, pagrindinė priežastis, kuri lemia  – pasilikti Lietuvoje ar ne – yra darbas.  Vien iš idėjos, kad grįžai į Lietuvą ar gyveni joje, sotus nebūsi. Mūsų šalis negali pasigirti padedanti reemigrantams įsitvirtinti (ne vienas tautietis atsakytų: „o kam jiems padėti, kai Lietuvoje tos pagalbos reikia tūkstančiams?“ arba „o ką jie patys davė Lietuvai?“). Žiūrėti toli nereikia – štai kaimynai lenkai jaunoms šeimoms siūlo paskolas su lengvatomis, o reemigrantams žada padėti įsigyti žemę už simbolinę kainą. Lengvatų ir pašalpų reemigrantai Lietuvoje nesitiki ir apie jas net nesvajoja –  užtektų, jei tiesiog būtų darbo.

Internetinėje erdvėje šiomis dienomis „verda“ diskusijos apie emigraciją, cidru ir koldūnais užsienyje gyvus tautiečius, apie juodadarbių statusą, išduotą Tėvynę, pamintas tradicijas, mirštančią mūsų kalbą, svetur surastą geresnį gyvenimą, palankesnį požiūrį ir taip toliau. Kiek žmonių, tiek istorijų, patirčių ir nuomonių. Bet viena aišku, kad emigracijos tema itin aktuali, kelianti didžiulį pasipiktinimą arba pritarimą. Protingi, tolerantiški žmonės nepuola teisti, aiškinti kaip geriau gyventi – emigruoti ar pasilikti, grįžti į Tėvynę ar negrįžti. Išmintingi žmonės labai kategoriškiems pataria nespjaudyti į šulinį. Sako, gyvenime gali tekti iš jo atsigerti.

Grįžimas į Lietuvą buvo klaida

Greta ir Tomas buvo vieni iš tų, kūrusių planus išvažiuoti į užsienį, užsidirbti ir vieną gražią dieną sugrįžti. Planai buvo įgyvendinti, sunkaus darbo rezultatas – Lietuvoje sutvarkyti namai. Tik grįžk ir gyvenk.

– Suplanavę grįžti į Lietuvą pardavėme daug daiktų, nekantravome pradėti naują gyvenimo etapą, kuriam metų metus ruošėmės. Tėvai, giminaičiai, draugai, pamėgtos vietos, sava kalba viskas taip traukė grįžti atgal,- prisimena Greta.

2007 m. pradžioje atrodė, kad  į Lietuvą  sugrįžti pats metas – ekonominis pakilimas, šviesios ateities prognozės, darbo perspektyvos. Deja, visas tas burbulas sprogo vos Greta ir Tomas grįžę spėjo apšilti kojas. Vasarą jie leido sau paatostogauti, pabūti su artimais žmonėmis, o rudenį kibo į darbo paieškas. Deja, prasidėjusi krizė jokių vilčių neteikė, darbo nepadėjo susirasti net ir pažįstami. Santaupos sparčiai tirpo, tad po metų bandymo įsitvirtinti Lietuvoje jie išvyko atgal į Angliją.

Gerai, kad galėjome iš karto grįžti į senus darbus ir buvo kur apsistoti. Nepavykusi svajonė vėl gyventi Lietuvoje atšaldė emocijas, į Lietuvą grįžtame retai ir tik aplankyti tėvų. Nebeliko planų ten kažką kurti. Mes juk pabandėm… Dabar savo ateitį matome tik Jungtinėje Karalystėje, čia gauname normalų atlyginimą, turime santaupų, daug keliaujame, netrukus įsikursime nuosavuose namuose, sako Tomas.

Matau, kaip mano draugai Lietuvoje gyvena ir aukštųjų mokyklų diplomai, ir, rodos, neblogi darbai, o susitaupyti pinigų nėra šansų. Apie savo būstą tik pasvajoti – gerai, jei tuo pasirūpina tėvai. Lietuvoje likę draugai, artimieji, žinoma, gyvena savo šalyje, bet ne vienas jų prisipažįsta pavargęs nuo nuolatinių pastangų išgyventi toje beprotiškų kainų ir sąskaitų karuselėje. Jaunas žmogus turi matyti perspektyvą Lietuvoje ir nebūdamas profesoriumi ar turtingų tėvelių sūneliu, – mintimis dalinasi pašnekovė.

Svarstantiems ar verta vėl įleist šaknis Lietuvoje, Greta ir Tomas siūlo jokiu būdu to nedaryti ir jų klaidos nekartoti. O labai užsispyrusiems patartų itin gerai viską suplanuoti  –  kad būtų kur grįžus gyventi, kad bent vienas iš šeimos turėtų darbą.

Jei mes tą patį, ką turime čia, būtume radę Lietuvoje, tikrai nebūtume emigravę. Žolė svetur ne žalesnė. Visur reikia daug dirbti, stengtis, tobulėti. Tik visa tai tūkstančiams lietuvių sunkiai įmanoma mūsų šalyje. Tikrai į ją sugrįžtume, jei būtų normalūs atlyginimai, kainos tokios kaip Lietuvoje, o ne Anglijoje, jei būtų aiškios perspektyvos jaunoms šeimoms, studentams. Lietuviai darbo nebijo, jeigu emigruoja, -teigia Gretas ir Tomas.

Emigrantas? Tik niekam nesakyk!

Donatas į Jungtinę Karalystę kartu su ekskursija atvyko sutikti 2000-ųjų, bet po Naujųjų į Lietuvą nebegrįžo. Pradžioje jam teko dirbti įvairius darbus, vėliau įsidarbino staliumi pagal specialybę. Donatas teigia visada planavęs grįžti ir gyventi Lietuvoje.

Daugelis draugų, pažįstamų stengėsi namus įsigyti čia, Anglijoje, o aš tada savo ateitį mačiau tik Lietuvoje, – sako jis.

Po 8 metų, praleistų svečioje šalyje, Donatas įgyvendino savo planus ir  parvyko į Lietuvą. Čia pradėjo statyti namą ir stengėsi susirasti darbą. Deja, metas nebuvo palankus darbo paieškoms – Lietuvoje jau buvo prasidėjusi krizė:

– Darbo ieškojau pagal skelbimus, tiesiogiai teiraudavausi įmonėse. Vienos kompanijos vadovas tiesiai šviesiai pasakė: nori susirasti darbą, nesakyk, kad esi grįžęs iš užsienio. Jam lyg ir reikėjo žmogaus, bet pasiliko seną darbuotoją alkoholiką. Jis ir užgerdavo, ir į darbą neateidavo, bet tokiems juk galima vėluoti mokėti atlyginimus, nemokėti už viršvalandžius ir panašiai…

Darbo biržoje Donatas buvo pasitiktas su itin „svetingu“ klausimu „ko gi tu išvis čia vaikštai? “ ir darbo pasiūlymų jokių nesulaukė. Ilgą laiką neradęs darbo net už minimalų atlyginimą, Donatas nusprendė nebegaišti laiko ir grįžti į Angliją.
– Lietuvoje specialiai jokių sąlygų norintiems grįžti nereikia, – sako jis. – Leiskite kurti darbo vietas, skatinkite smulkųjų verslą, neapkraukite mokesčiais, tuomet ir grįžusiems būtų darbų. Grįžę pašalpų juk neprašo – duokit darbo.

Sugrįžęs į JK, Donatas sunkumų įsidarbindamas neturėjo – vos po 3 dienų jis jau darbavosi ten, kur ir prieš išvykdamas į Lietuvą. Ateityje dar kartą grįžti į Tėvynę Donatas neketina.

– Kol kas reikia Anglijoje pagyventi, nes Lietuvoje dar niekas į gerąją pusę nepasikeitę. Pats patyriau, kaip sudėtinga savarankiškai ten įsitvirtinti ir pragyventi, – įsitikinęs jis.

Jei žmogus nuspręndžia antrą kartą palikti savo šalį, vargu ar jis besugrįš į Tėvynę dar vienam „pabandymui“. Prie daug ko Lietuvoje reemigrantai vėl greitai pripranta – prie piktokų tautiečių, kitokio mentaliteto, įspūdingų kainų. Deja, nesuradus darbo su Tėvyne atsisveikinama antrą kartą – juk geriau dirbti užsienyje nei nedirbti Lietuvoje.

Žinoma, yra laimingų reemigracijos istorijų – tikrai atsiras tokių reemigrantų, kurie kablelį padėtų štai taip: „Grįžti, neįmanoma pasilikti“. Būtinai parašysime ir pasidžiaugsime tokiomis istorijomis.

Norite pasidalint savo istorija? Atsiųskite ją info@lietuviai.co.uk

Check Also

Viktorija Ivaniušina: Kodėl aš balsuosiu už Mindaugą Puidoką?

#neatlygintina #politinereklama Nuotrauka: V. Ivaniušina ir M. Puidokas| Minfo koliažas Artėjantys Lietuvos prezidento rinkimai įpareigoja kiekvieną …

„Brexit“: ar žinote, kad?..

„Brexit“ vėl atidėtas, tačiau vienaip ar kitaip, greičiausiai – neišvengiamas. Jungtinėje Karalystėje dirbantiems lietuviams tai …