Friday , September 18 2020
Home / Laisvalaikis / Sidabro kasyklų sargybiniai – troliai ir peraugę smurfai
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd
Sidabro kasyklų sargybiniai - troliai ir peraugę smurfai
Sidabro kasyklų sargybiniai - troliai ir peraugę smurfai

Sidabro kasyklų sargybiniai – troliai ir peraugę smurfai

Kelerius metus važiuodami į pakrantę stebėdavome nuorodą į paslaptingai skambančią vietą – sidabro kasyklos. Rodos, aplink turėtų būti neįmanomas kiekis apsaugos ir viskas aplink aptverta spygliuotomis tvoromis. Tačiau iš toli jokios iki dantų ginkluotos apsaugos taip ir neteko pamatyti. O šią vasarą, eilinį kartą keliaudami į pakrantę, nusprendėme vis gi susirasti internete bent kažkokią informaciją apie šią vietovę. Ir ką gi! Paieškos rezultatai pateisino viltis – greitai susiradom internete informaciją apie sidabro kasyklą, galimybę ten apsilankyti ir “pasibalnoję” automobilį, leidomės į kelią.

Vos nusukę nuo pagrindinio kelio į kasyklų pusę, pamatėme kelis varganus ir didelio įspūdžio nekeliančius jau gerokai gyvenimo mačiusius pastatus. Tiesa, ant vieno jų puikavosi kasyklų užrašas, o šalia esančioje automobilių aikštelėje stovėjo keli automobiliai. Ar čia pataikėme? Tikriausiai… Visi išsiritame iš automobilio ir einame apsižvalgyti. Įžengus pro duris, pasitiko sidabro kasėjo paminklas ir maloni jauna muziejaus darbuotoja, kuri labai greitai atspausdino bilietus, o ant rankų užklijavo ryškiaspalves apyrankes – jeigu kuris nors tamsoje požemiuose pasiklystų, matyt pagal šias tamsoje švytinčas apyrankes mus tikisi surasti? Juokauju! Šis “papuošalas” ant rankų reikalingas tam, kad panorėjus ar prireikus grįžti ko nors į automobilį (išeiti už muziejaus ribų), galima būtų be jokių papildomų aiškinimų ir tikrinimų grįžti į muziejaus teritoriją.

O štai čia, kai apyrankės jau ant rankų, nuotykiai tik prasideda. Muziejaus darbuotoja maloniai šypsodamasi parodė ranka, kurioje pusėje mūsų laukia nuotykiai ir paprašė palaukti kieme, kol mūsų grupės ateis pasiimti darbuotojai, nuvesiantys apžiūrėti kasyklų. Aha! Kaip gi! Juk smalsu ir patiems nosis sukišti ten kur galima ar negalima. Tik kad tamsoje nieko neįmanoma įžiūrėti, o nudardėti kur nors žemyn ir susilaužyti ką nors irgi nelabai norisi, todėl teko laukti nurodytoje vietoje, kol mūsų atėjo pasiimti perkaręs ir į visas puses nuo kiekvieno vėjelio pūstelėjimo linguojantis… trolis (gal tiksliau būtų jį vadinti orku, bet man asmeniškai tas gyvis priminė trolį iš vaikystės pasakų, todėl jums leidus jį toliau vadinsiu troliu)! Velso pasakose ir padavimuose dar kitaip vadinamas The Grovel. Štai šito kažkaip nė vienas susirinkusios nusileisti į požemius grupės narių nesitikėjo. O išgirsti gergždintį ir realiai bauginantį trolio balsą – tuo labiau. Mūsų grupėje buvo ne vienas dar paauglystės amžiaus nepasiekęs vaikas, bet ir jiems teko išklausyti paskaitą apie saugą, būti gergždinčio trolio apklaustiems apie sveikatos būklę. Į klausimą, ar kas nors iš mūsų turi problemų su kraujospūdžiu ar širdimi, visi atsakėme neigiamai. Iš trolio išgirdome kikenimą ir pažadus ištaisyti šį nesusipratimą – supraskit, kad kraujospūdis po kasyklų apžiūros turėtų pašokti, o širdis – sustreikuoti.

Užbėgdama įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad iš dalies jis vis gi buvo teisus – su vaikais iki mažiausiai dešimt metų ten lankytis net neverta. Nebent tiesiog norite apžiūrėti kasyklų įrangą, išgirsti istoriją ir su mažais vaikais pasivaikščioti apylinkėmis ar sudalyvauti žaidime-viktorinoje, pasivaikšioti po vadinamąjį Woo Hoo mišką.
Taigi, sveikatos “patikrinimas” atliktas, ant galvos užmaukšlinti šalmai, galime leistis į požemius. Tiesa, kai tik tuo metu į pagalbą perkarusiam troliui atžygiavo didžiuliu plaktuku ginkluotas stambus peraugęs smurfas, o gal goblinas. Tačiau savo išvaizda ir kūno spalva jis labiau priminė vaikų filmukų herojus smurfus (kaži, ar jie tikrai gyveno Velso kalnuose?). Atskaitęs paskaitą, kokie mes esame apgailėtini ir nuo mūsų per mylią neša alkoholiu, kad nesame verti ne gramo sidabro, pasuko savo keliais, o trolis mus nusitempė į sandėlį atskaityti dar vienos paskaitos apie sidabrą ir jo išgavimą. Paskaita buvo labai žaisminga, su keliomis kaukolėmis ant smaigų, pažadais už neteisingus atsakymus mūsų galvas patalpinti ten pat, kad ateities kartoms nekiltų noras kišti nosių kur nereikia ar bent jau kišant nosis žinoti ką nors apie sidabrą ir jo kasybą. Kaip įsivaizduojate, niekas mūsų pakeliui į požemius per galvytes neglostė ir negyrė, bet teko išgirsti ne vieną gal net kiek gruboką paraginimą nemalti š…, o laikytis taisyklių ir nepažadinti kalnuose miegančių piktųjų dvasių.

Į kasyklas nusileidome, šachtas apžiūrėjome, išmirkome kaip patekę į liūtį – drėgmė rodos gaubė mus iš visų pusių, be to, iš kiekvieno kampo lašėjo ar bėgte bėgo vanduo, pasigailėjom, kad atvažiavome avėdami sportabčius, o ne guminius batus. Nors mūsų grupėje vienas sugebėjo į požemius leistis avėdamas šliures (vadinamus flip-flopus). Leisdamiesi, eidami, vėliau bėgdami siaurais požemių takeliais nė nepastebėjome, kaip patekome į kitą erdvę. Tamsius koridorius su šiurpą keliančiais garsais, didžiulėmis statinėmis grogo (ar žinote, kad tai yra ne alkoholinis gėrimas, o 25% kraujo ir 75% mirties miksas?) sienose, praktiškai visiškoje tamsoje, o mūsų siaubingasis palydovas trolis sugebėjo išnykti kažkur požemiuose palikdamas mus vienus. Tiesa, čia tik mums atrodė, kad mes esame vieni, netrukus paaiškėjo, kad mūsų sielų ganyti buvo pasirengęs jau minėtas peraugęs smurfas, kuris savo pasirodymu ir ne ką šiurpesniu nei jo kolegos trolio balsu sukėlė ne vienam iš mūsų lengvą panikos jausmą.

Visų paslapčių neišduosiu, bet galiu pasakyti, kad beveik dvi valandos atrakcijų trolio ir vėliau smurfo kompanijoje tikrai neprailgo. Vėliau gi, jau išvydę dienos šviesą ir ištrūkę iš piktųjų kalnų gyventojų nelaisvės, dar spėjome apžiūrėti kitą kasyklų ir šachtų dalį (nepamirškite ant galvų užsidėti šalmų, nes galite rimtai susižeisti), pasivaikščioti Woo Hoo miške, atlikti vaikams skirtas užduotis ir netgi išgerti po puodelį arbatos. O vėliau vėlgi pabendrauti su peraugusiu smurfu ir jo kolega troliu. Diena tikrai neprailgo, visi džiaugsmingai suvirtome į automobilį keliauti atgal namo, draugiškai pamojavome rankomis piktosioms kalnų dvasioms ir leidomės namolio.

Susidomėję sidabro kasyklomis, daugiau informacijos ir kontaktus rasite šioje nuorodoje.

Check Also

Tautinė eisena ir piešinių konkursas Lietuvos 30 – mečio Nepriklausomybės proga

LCSC (Lithuanian Community of South Coast) – Lietuvių Bendruomenė, įsikūrusi Jungtinės Karalystės pietinėje pakrantėje, Portsmouth …

Nenaudojama Aldwych metro stotis Londone

Londono transporto muziejus kviečia aplankyti Aldwych stotį. Tai istorinės reikšmės statinys, turintis „Grade II listed …

4 comments

  1. galit pasakyti tikslu adresa?:)aciu.

  2. xD
    ir dar galwoja kad istikruju =D

  3. Jolanta Petruliene

    Koks skirtumas? Is tikruju ar gerai sugalvota atrakcija zmonems gerai praleisti laika? Adresas: Llywernog, Ponterwyd, Aberystwyth, SY23 3AB. Be to, nuo ten iki pakrantes tik 10 myliu, irgi ne griekas nuvazuot 🙂