Saturday , August 17 2019
Home / Laisvalaikis / Atostogos / SAVARANKIŠKA KELIONĖ Į KIPRĄ
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

SAVARANKIŠKA KELIONĖ Į KIPRĄ

Mes esame Tautvydas ir Kamilė. Nusprendę įgyvendinti savo svajonę apkeliauti pasaulį autostopu ir kitais nebrangiais būdais: važiuosime autobusais, traukiniais, kai nebus kitos išeities, skrisime lėktuvu ar plauksime laivu). Pirmą kartą per pastaruosius trejus metus leidomės į nuotykį su bendrakeleiviu.  Kamilė, tėtis Gintautas ir aš. Jokių išankstinių planų ir suplanuotų dienotvarkių. Septynios dienos laisvės improvizacijai ir visagaliam atsitiktinumui. Tokiomis nuotaikomis prasidėjo mūsų savarankiška kelionė į Kiprą.

KELIONIŲ BLOGAS

PAFOSAS – Afroditės gimimo vieta

Pafosas – baltais namukais pasidabinęs nedidelis kurortinis miestelis Kipro salos pietvakariuose. Anot legendos, būtent čia kadaise gimusi meilės ir grožio deivė Afroditė. Taip pat, būtent čia prieš du tūkstančius metų romėnai negailestingai kankino prie akmeninio stulpo pririštą Šv. Paulių – skleidusį krikščionių tikėjimą krašte, kuriame tuo metu krikščionybės skleidėjai nebuvo pageidaujami. 3 valandos 40 minučių „Sudoku“ gliaudymo ir pašnekesių su kaimynais praskriejo nei greit nei lėtai – per 3 valandas ir 40 minučių. Nespėjom nei priprasti prie svetimo krašto klimato sąlygų, o tėtis jau, išsiveržęs 30 metrų į priekį, įnirtingai „pleškino“ fotoaparatu „Ryanair“ lėktuvą, saugiai pristačiusį mus ir visą būrį tautiečių iš Kauno oro uosto į saulėtąjį Kiprą.

„DURNIAUS“ MOKESTIS – Kaip gi be jo?

Kaip gi atvyksi į dar nepažintą kraštą ir nesusimokėsi „durniaus“ mokesčio? Neįmanoma. Už Kauno giminaitį kiek didesnis Pafoso tarptautinis oro uostas pasitiko netikėta žinia. Pasirodo būtent tą savaitę miesto autobusų vairuotojai įsigeidė pastreikuoti. Ne išimtis ir maršruto „Oro uostas – Pafoso centrinė stotis“ autobuso vairuotojas. Vienas vietinis nepagailėjo patarimų „Autobuso galite nelaukti. Visi vairuotojai dabar namuose žiūri televizorių… Jei vis tik nuspręsite palūkėti – malonėkite pasirūpinti vandens atsargomis, nes galimai sėdėsite iki kitos savaitės“. „Kaip gerai, kai yra kas viską taip aiškiai išdėsto, be bereikalingo vilties įžiebimo…“ pasvarstėme mes ir sėkmingai leidomės įžūlaus taksi piloto apsukami aplink pirštą.

Mintys kelionės į Pafosą metu kito palaipsniui. Iš pradžių jautėmės labai sumanūs ir išskirtiniai, nes sugebėjome nusiderėti ir sumokėti už pavežėjimą dvidešimčia eurų mažiau nei buvome paprašyti iš pradžių. Vėliau pamatėme ant automobilio stiklo priklijuotą oficialų kainoraštį. Atlikę nesudėtingus matematinius veiksmus padarėme išvadą, kad nepaisant derybų vis vien bent penkiais eurais permokėjom. Galiausiai supratome, kad tokią gražią dieną tuos 15 kilometrų galėjome tiesiog nuvažiuoti pakeleivingais automobiliais, ką taip mėgdavome daryti ankstesnėse kelionėse. Tuo pačiu būtume ir su vietiniais susipažinę. Ne veltui Albertas Einšteinas sakydavo – „Tėra tik du begaliniai dalykai visatoje: pati visata ir žmogaus kvailumas. Tiesa, dėl visatos nesu visiškai tikras…“

NAKVYNĖ PAFOSE – Kur apsistoti?

Tuščios gatvės bylojo apie turizmo atoslūgį. Ne tokį žymų, kokį šaltuoju metų laiku patiria Palanga ar Nida, bet vis tiek akivaizdų. Buvome girdėję, kad Pafosas žiemą laikosi bene geriausiai iš visų kurortinių Kipro miestų. Dižiojoje šalies dalyje šiuo metų laiku apgyvendinti vos 20% viešbučių ir svečių namų kambarių. Daugiausiai turistų atvyksta iš Rusijos ir Anglijos. Iš ryškaus akcento atpažinome ir keletą australų. Pirmąją kelionės dieną besimaudančių pastebėti taip ir nepavyko. Kipro standartais vanduo per šaltas. Malonus jūros kvapas ir besileidžiančios vakaro saulės spinduliai kvietė prisėsti ir atsikvėpti. Nuo tokių pagundų vargais negalais susilaikėm. Laukė svarbus darbas – iki sutemų susirasti vietą nakvynei.

Ankstesni žygiai išmokė, kad vieno teisingo būdo viešbučiui išsirinkti nėra. Nelygu kokie keliautojo lūkesčiai. Šį kartą didelį dėmesį skyrėme kainai ir virtuvėlės buvimui. Kaip žinia, Kipras nėra „taupukų“ rojus. Kaip reikiant knietėjo sau įrodyti, kad net Kipre galima išsiversti be didelių išlaidavimų. Taktika paprasta – Booking.com susiradome porą patrauklių variantų ir nusiteikėm dėl papildomų nuolaidų pasiderėti vietoje. „Neturim laisvų kambarių“ mums buvo pasakyta „Daphne Hotel Apartments“ registratūroje. Kiek atokiau nuo miesto centro įsikūrusiuose svečių namuose „Millenium Apartments“ pasisekė labiau. Pasiderėti nei tąkart, nei visos likusios kelionės po Kiprą metu nepavyko. Matyt ne toks kraštas.

„Millenium Apartments“ buvo brangiausia ir prasčiausia nakvynės vieta visos kelionės metu. Nieko baisaus. Svarbu numeryje buvo įrengta kukli virtuvėlė. Vakarienei išsivirėm gardžios grikių košės su sviestu. Iš kur Kipre grikiai? Įsigijom vienoje rusams priklausiusioje krautuvėlėje. Savotiškai vakarą nuspalvino ir švieži apelsinai, suvalgyti desertui. Apelsinmedis augo priešais mūsų balkoną. Pernokę apelsinai tiesiog krito ant žemės. Apmaudu stebėti jų tragišką likimą po pravažiuojančių automobilių ratais…

ĮDOMŪS FAKTAI APIE KIPRĄ

  • Kipras – trečia pagal dydį Viduržemio jūros sala. Didesnės tik Sardinija ir Sicilija, priklausančios Italijai. Kipro salos plotas – 9,251km², t.y. 7,06 karto mažesnis nei mūsų mylimos Lietuvos.
  • Kipro sostinė Nikosija yra vienintelė perpus padalinta sostinė Žemėje. Ta pačia sostine dalinasi Kipro respublika (pietuose) ir Turkų Kipro respublika (šiaurėje). Politinė Kipro sistema gana sudėtinga. Daugiau apie salos istoriją informacijos rasite straipsnyje „Istorijos iš Šiaurės Kipro: ar sala bus vieninga„.
  • Seniausi pasaulyje kvepalai rasti Kipre. 4000m senumo kvepalų buteliukas buvo archeologų surastas Kipro gruntų gelmėse. Mokslininkai nustatė, kad kvepalus sudarė pušies, kaliandros, migdolų, bergamočių, anyžių ir petražolės eteriniai aliejai.
  • Kipre eismas vyksta kaire kelio puse. Veikiausiai taip yra todėl, kad nuo 1914 iki 1960 Kipras buvo Jungtinės Karalystės kolonija. Kitos Europos Sąjungos šalys, kuriose eismas vyksta kaire kelio puse yra Airija ir Malta. Apie mūsų patirtį važiuojant kaire kelio puse papasakosiu netrukus…

2 DIENA

LANKYTINOS PAFOSO VIETOS

Net graudu darosi kiekvieną kartą, kai turiu pavartoti terminą „lankytinos vietos“. Kažkokia nesamonė. O kokios vietos tuomet yra nelankytinos? Galbūt žmogus pats gali nuspręsti, ką norėtų aplankyti ir kas jam atrodo „lankytina“? Šio žodžio vartojimo mada plinta it koks maras. Jei būčiau diktatorius – pirmas mano įsakymas būtų uždrausti šį keiksmažodį. Kodėl vis tiek jį vartoju? Dalykas tas, kad jei tekste neįterpsiu plačiai vartojamų raktinių žodžių, kaip „Savarankiška kelionė į Kiprą“ ar „Lankytinos Pafoso vietos“, visa ši rašliava nugrims giliai į Google paieškos rezultatų bedugnę. Kartais vardan aukštesnio tikslo esame verčiami elgtis prieš savo valią. Priminkite, kad išspręsčiau šį absurdišką klausimą tapęs diktatoriumi.

PAFOSO PILIS

Privalu gerbti vyresnio amžiaus keliautojo valią ir žodį. Pirmas darbas ankstų rytą – rasti jaukią vietelę, kur būtų pardavinėjama gardi, spaudimą sukelianti kava. Pafoso uosto apylinkės tam tinkamiausia vieta. Kol tėtis gurkšnojo juodą kavą be cukraus, mes su Kamile grakščiai nuliuoksėjom netoliese rymojusios Pafoso pilies link. Bizantijos imperijos laikais išdygusi kukli Pafoso pilis ilgus metus atliko uosto gynybinio forto funkciją. Bėgant metams ir keičiantis salos valdytojams kito ir pilies paskirtis: nuo forto ir kalėjimo iki paprasčiausio sandėlio. Šiuo metu Pafoso pilis yra viena populiariausių turistų lankomų vietų visame mieste.

KARALIŲ KAPAVIETĖ

Pašmaikštaudami nutarėm, kad reikia tėčiui eiti „vietos nusižiūrėti“ – pasišokinėdami nužingsniavom Pafoso karalių kapavietės link. Už dviejų kilometrų į šiaurę nuo pilies nutolusioje archeologinėje radimvietėje nuo seno būdavo laidojami aristokratai ir įvairaus rango valdininkai. Manoma, kad tai daryti pradėta prieš 2400 metų. Iškilmingas vardas kapavietei suteiktas, kad skambėtų šauniau. Iš tikro jokie karaliai čia niekada palaidoti nebuvo.

3 DIENA – APLINK SALĄ DU KARTUS

Kelionė po Kiprą nuomotu automobiliu

Nuotykių su Kamile esame patyrę pačių įvairiausių: 2016 metais autostopu nukeliavom į Iraną, savanoriavome Nepale ir aplankėme keliolika kitų Azijos šalių, 2017 metais pėstute įveikėm 729km Šv. Jokūbo kelią, 2018 susilaukėm naujų iššūkių gyvendami Danijoje. Netgi šiemet – 2019 metais, spėjome įgyvendinti vieną seną svajonę. Apie tai rašiau straipsnyje „Savarankiška kelionė į Jordaniją„. Nemeluosiu, iš Kipro visam gyvenimui atmintyje išliekančių patirčių nesitikėjau. Čia atvykti troškau dėl kitos priežasties. Baisiai knietėjo padaryti tai, ko dar niekada daryt neteko – pavairuoti automobilį kairiąja kelio puse.

AUTOMOBILIO NUOMA KIPRE

Automobilio nuoma Kipre ir svarbiausiais su ja susijusiais dalykais šiek tiek teko dėmėtis prieš kelionę į Pafosą. Sprendimas vykdyti patikimo nuomos punkto paieškas atvykus į vietą pasiteisino. Vienas toks buvo įsikūręs vos už poros kvartalų nuo „Millenium Apartments“, kur nakvojome pastarąsias dvi naktis. Labiausiai teigiamai nuteikė pozityvūs atsiliepimai apie vietos savininką ir ramią jo reakciją eismo įvykio atveju. Taip pat tenkino ir kaina. Automobilio nuomos kaina vienai dienai siekė vos 22 eurus. Apsispręsti padėjo žinia, kad šiame nuomos punkte nėra prašoma palikti užstatą. Dažniausiai, nuomojantis automobilį Kipre, toks užstatas siekia kelis šimtus dolerių. Susitarėme prieš savo skrydį automobilį palikti Pafoso oro uosto stovėjimo aikštelėje. Jeigu planuojate savarankišką kelionę į Kiprą ir ketinate nuomotis automobilį – parašykite mums žinutę Facebook puslapyje – pasidalinsime kontaktais.

KORALŲ ĮLANKA

Pirmoji vieta, kurią aplankėm šiuo kompaktišku kibiriuku – Pafoso Koralų įlanka (angl. Paphos Coral bay). Visą kelią balsu sau kartojau „Lik kairėje… Lik kairėje… Pasilik kairėje…“ Nauja buvo ne tik vairavimo kaire puse patirtis. Nauja buvo kiprietiška vairavimo kultūra. Keletas esminių skirtumų, kuriuos pastebėjau yra šie: niekas nesustoja prie „Stop“ ženklo, rikiuodamiesi iš vienos juostos į kitą vairuotojai nerodo posūkių. Nepaisant šių dviejų punktų, dauguma sutiktų Kipro vairuotojų atrodė ramūs ir atsipalaidavę, nepuolantys kiekvienoje situacijoje savo egzistenciją įrodinėti garso signalu.

AFRODITĖS VONIOS

Apie afroditės vonias nėra ką ir sakyti. Geriau bus jei pacituosiu keliautojo Robo Swindono žodžius iš Afroditės vonių aprašymo Tripadvisor.com svetainėje. „Jei ketinate važiuoti ilgą kelią vien tam, kad išvystumėte Afroditės vonias, gali tekti karčiai nusivilti. Turėsite įveikti maždaug keturių ar penkių minučių atstumą nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki mažyčio tvenkinėlio (Afroditės vonių), kuris nėra nei gražus, nei kažkuo ypatingas. Gerokai įsimintinesnis gali būti paprasčiausias pasivaikščiojimas išilgai pakrantės vinguriuojančiais kalvų keliukais“. Nei pridėsi, nei atimsi. Pasakyta taikliai lyg pirštu į akį. Žmones traukia istorijos apie stebuklingą vandenį, kuriame žiloje senovėje maudėsi pati deivė Afroditė. Dabar merkti užpakalį šioje turistų gausiai lankomoje vietoje griežtai draudžiama, nebent tamstai knieti naktį praleisti šaltoje areštinės kameroje su pulkeliu seksualiai nusiteikusių kambariokų…

POMOS MIESTELIS

Pakako vos kelių valandų, kad pasijustume tikrais narsuoliais ir vairavimo kairiąja kelio puse asais. Kaip mat nosys pakilo aukštyn ir vietoje dviejų rankų, taip neseniai įnirtingai gniaužusių vairą, pakako vienos. Veidus papuošė pasitenkinimo ir pasididžiavimo kupinos šypsenos. Norėjosi, kad ir praeiviai atsisuktų iš nuostabos ir sušuktų „Žiūrėkite visi, kaip šauniai šie žmonės valdo automobilį, skriedami beprotišku greičiu it kokie didvyriai“. Realybė matyt buvo kiek kitokia. „Dar vieni juokingi turistai, savo nuomotame miniatiūriniame kibiriuke raudonais numeriais, rieda 45 kilometrų per valandą greičiu ir stabdo eismą“ turbūt mąstė jie…

Teko priimti psichologiškai sunkų sprendimą stabdyti arklius ir ieškotis kambariuko. Išmesti inkarą vos dienai įpusėjus nebuvome pratę. Ankstesnėse kelionėse neretai krutėdavom iki sutemų ar net iki laikrodžiui išmušant pusiaunaktį. Kipras – kitokia vieta. Pavažiavai pusvalandį – malonėk sustoti, pasidžiaugti gamta, galbūt nužygiuoti iki artimiausio šaltinio ar kokio krioklio. Kitu atveju 7 kartus už Lietuvą mažesnę salą apskriesi labai greitai. O dar jei apsiribosi pietine salos dalimi ir į pasaulyje tik Turkijos pripažintą Šiaurės Kipro Turkų Respubliką nekelsi kojos – po poros dienų krapštysi pakiaušį pakaušį ir mąstysi ką veikti toliau.

4 DIENA – KELIONĖ Į KIPRO KALNUS – Ar verta?

Daugelį metų mintyse nešiojausi labai limituotą vaizduotės nupieštą Kipro paveikslą. Pafoso regionas puikiai jį atitiko: balti namukai ir gyvenvietes supančios smėlingos aukštos kalvos, turistų gausiai lankomi paplūdimiai ir magiškas jūros kvapas. Kaip bebūtų, tikrasis Kipras – kur kas įvairesnis nei kada įsivaizdavau. Tuo įsitikinti turėjome progą ketvirtąją kelionės dieną, kai atsisveikinome su Pomos miesteliu ir pasukome Kiko ortodoksų vienuolyno link. Į kelią išsiruošėme vos prašvitus. Šį kartą už vairo sėdo tėtis. „Duok senam tėvui išbandyti jėgas“ tarė jis. Ko jau ko, bet progų išbandyti vairavimo sugebėjimus tądien tikrai buvo. Į Kikos vienuolyną vedė vingiuotas 58 kilometrų kalnų keliukas.

Nuostabu, kaip greitai pakito vietovės atspalviai įvažiavus į Pafoso mišką. Aukštų medžių tankmėje paskendę kalnai atėmė žadą. Tiesa, vairuotojui nebuvo kada žavėtis. Reikėjo aktyviai sukiuoti vairą į kairę ir į dešinę, tuo pačiu metu mėginant išvengti aštrių uolienų, taip gausiai pabirusių ant asfalto. Šlaitų griūtys toje teritorijoje gan dažnas dalykas. Vietiniai renkasi važinėti seno modelio, bet labai patvariais visureigiais. Užtektų vieno didesnio akmens, kad mūsų nuomota „Mazda Demio“ pakibtų ore. Padangos prakirtimo tikimybė taip pat gana didelė. Kiek vėliau tėtis prisipažino, kad kurį laiką kaip reikiant prakaitavo rankos, kol visi vairavimui tokiomis sąlygomis reikalingi instinktai susiderino pagal esamas sąlygas. 58 kilometrus važiavome dvi valandas.

KIKO VIENUOLYNAS

Kiko vienuolynas (angl. Kykkos Monastery) – Šv. Mergelei Marijai dedikuotas ortodoksų vienuolynas įsikūręs vienoje Troodo kalnų viršūnių, 1,318m aukštyje. Vienuolynas buvo įkurtas XI a. pab. – XII a. pr. valdant Bizantijos imperatoriui Aleksijui I Komninui. Pasak legendos, dieviška galia apdovanotas Kipro atsiskyrėlis Izaijas stebuklingai išgydė nepagydoma liga sirgusią imperatoriaus dukterį. Kaip atlygio, jis paprašęs Mergelės Marijos ikonos, kurią nutapė apaštalas evangelistas Lukas ir kuri buvo saugoma imperatoriaus rūmuose Konstantinopolyje. Imperatorius išsiuntęs vertingąjį paveikslą į Kiprą ir sumokėjęs už vienuolyno statybą. Vienuolynui buvę priskirti trys kaimai. Ši dovana vėliau buvo patvirtinta imperatoriaus chartija, todėl laikoma, kad vienuolynas įkurtas imperatoriaus nurodymu.

Dideliais turtais nuo seno garsėjantis Kiko vienuolynas taip pat puikiai žinomas ir dėl jame gaminamos vynuogių degtinės, vadinamos zivanija, bei dėl kasmetinių religinių atlaidų. Nei atlaidai vyko, nei degtinės ragavom, bet Kiko vienuolyną aplankyti ir lėtu žingsniu po apylinkes pasibastyti buvo verta. Gal tik koplyčios visuje savotiškai nelabai jauku ir šalta, bet paveikslai ir senovinės dekoracijos turi savotiškos magijos. Netoli vienuolyno įsikūrusiose parduotuvėlėse gausu suvenyrų. Vieni populiariausių – įvairūs saldumynai. Pastarieji deja ne tokie gardūs, kaip tie, kuriuos garbės paragauti turėjome kelionės į Jordaniją metu, bet nėra to blogo, ko negalėtum parvežti lauktuvių artimiesiems.

OLIMPO KALNAS

Be abejonės Olimpo kalno vardą yra girdėję visi Heraklio ir Ksenos gerbėjai pasaulyje. Tai kalnas, kuriame nuo seno gyveno Džeusas, Arėjas, Afroditė, Atėnė bei kiti dievai ir deivės. Šis kalnas pūpso žemyninėje Graikijos dalyje. Bet ar kas girdėjote, kad yra ir kitas Olimpo kalnas? Taip. Kalbu apie Olimpo kalną esantį Kipro saloje. Tai aukščiausias Troodo kalnų taškas (1952 m), esantis graikiškojoje Kipro dalyje. Pačią aukščiausią kalno dalį užėmusi britų karinė bazė su ilgo nuotolio radarais, todėl viršūnė nepasiekiama lankytojams. Turistus, it muses prie kakų medaus, traukia nedidelė slidinėjimo trasa. Pašmirinėję po Kiko vienuolyną, į Kipro Olimpo kalną patraukėme ir mes.

Kuo aukščiau kilome, tuo vairuoti darėsi sunkiau. Į viršų vedė siauras asfaltuotas keliukas – nepritaikytas dideliems lankytojų srautams. Beregint susidarės spūstys. Kai kurie vietiniai įsigudrino transporo priemones palikti tiesiog šalikelėje, taip sukurdami dar didesnes spūstis. „Nėra kada laukti. Metas visiems pasirodyti, kokius gražius pašikniukus nupirkom vaikams šiais metais“ mąstė jie. Netrukus prie šių gudručių prisijungėme ir mes. Ar verta vykti į Kipro kalnus? Na ir klausimas. Iš kur aš žinau ar tau verta ar ne. Mums tai taip. Jau vien dėl gryno oro ir dėl potyrių įvairovės.

Didžioji dalis likusio dienos maršruto vedė per lygumas. Žvitri tėčio (ūkininko) akis pastebėjo, kad tame regione daugiau dirbamų laukų. „Trūksta lietaus ir trašų…“ pareiškė jis. Nederlingoje Kipro žemėje augalija laikosi prastai. Užkliuvo ir nešienautos pakelės. „Kipriečiai pripažįsta natūralų grožį…“ padarė išvadą tėtis. Jį ypatingai sužavėjo senutėliai „Pickup“ tipo visureigiai. „Kad taip kokį parsivežus į Lietuvą. Dabartiniai laužai tiek neišgyvens…“ mąstė žvelgdamas į tolį.

Nakvynę numatėme prie jūros, netoli trečio pagal dydį Kipro miesto. Larnakoje apsistojome „Kasapis Apts“. Artimiausioms kelioms dienoms tai tapo mūsų „būstine“ iš kurios kursavome kur užsigeidę. Gavom pasivaišinti tiesiog pernokusiais kvapniais greipfrutai, tiesiai nuo greta viešbučio augusio medžio. Teritorijos pakraščiuose žaliavo kiek mažesni citrinmedžiai. Džiaugsmas tiek uoslei tiek skonio receptoriams. Atsitiktinai sutikome kitą lietuvių šeimynėlę, keletą britų. Dauguma klientų vistik rusai. Vyrai platūs, rūsčiais veidais – tikri „dominuojantys patinai“. Damos aukštai iškėlusios nosis ir baisiai įnoringos. O vaikučiai pabiručiai decibelų neskaičiuoja.

5 DIENA. Aplink salą antrą kartą?

Kam nepasitaiko palikti striukę su pasu kitoje salos pusėje? Ankstų rytą atsikėlę tėtis ir aš iškeliavome atgal į Pomosą su viltimi atgauti ten likusį mano turtą. Iki Pafoso viskas ėjosi kaip iš pypkės – kelias tiesus it styga. Iš Pafoso į Pomosą šį kartą važiavome kitu keliu. Visi žinom, kad antrą kartą per dvi dienas dardėti tuo pačiu maršrutu – velniškai neįdomu, todėl maršrutą pakeitėme. Asmeninius daiktus radau kur pasidėjęs – spintoje.

Teoriškai greičiausias kelias atgal pas Kamilę vedė per Turkų Kiprą. Pirmiausiai turėjom apvažiuoti Kokinos eksklavą (angl. Kokkina exclave) t.y. mažytę sausumos dalelę, esančią graikiškoje Kipro pusėje, bet su turkų kariuomenės baze jos viduryje. Tai padarę pasiekėm „pasienio“ ruožą. Turkų pusės pareigūnai mūsų dokumentus patikrino labai atsainiai. Matyt buvo labiau suinteresuoti koncentruotis į troškinio gaminimą ir serialą, rodomą per nebenaują televizorių. Turkų pareigūnai tuo metu rodos mirė iš nuobodulio. „Pirma turite apsidrausti automobilį. Jūsų turimas draudimas Šiaurės Kipre negalioja. Tuojau paskambinsiu ir iškviesiu draudimo agentūros darbuotoją“ paaiškino vienas jų. Draudimas turėjo kainuoti 25 eurus.

Draudimo agentas atvyko kiaurai prakirmijusiu senu automobiliu. Vaikinukas buvo apsirengęs itin laisvu stiliumi, o iš šypsenos galėjai spręsti, kad žmogus linksmas ir malonus. Prieš pat įsigydami draudimą dar kartą perskaitėme sutartį su automobilių nuomos punktu. Pačioje dokumento apačioje radome punktą, teigiantį, kad šiuo automobiliu vykti į Turkų Kiprą mums griežtai draudžiama. Teko atsiprašyti naujųjų savo draugų ir pasukti atgalios.

Sugaišę tiek laiko tikrai neketinome grįžti atgal tuo pačiu keliu. Žemėlapyje išsirinkome kitą kelią, vedantį išilgai Šiaurės Kipro ir Pietų Kipro sienos. Mūsų miniatiūriniam automobiliui išaušo neįsivaizduojamų iššūkių metas. Kol pasiekėme normalų kelią, it gyvatė susirangiusiais serpantinais dardėjome dvi valandas, nors atstumas tebuvo kokie 60 kilometrų. Per visą tą laiką sutikome tik tris automobilius. Visi jie – ekstremalioms sąlygoms pritaikyti visureigiai. Svarbiausia buvo neprakirsti padangos ant milijonų kelyje pabirusių uolienų atplaišų.

Šį kartą kalnai buvo statesni, o erdvės tarp jų – platesnės. Apėmė šioks toks savo mažumo suvokimas ir pagarbos gamtai pojūtis. Tolumoje baltavo Turkų Kipro miestai ir kaimeliai. Svarstėme, kokia technika geba „nutarkuoti“ tokius stačius šlaitus. Tokia per kalnus ir daubas nusidriekusi „nutarkuota“ juosta, be menkiausios augmenijos ar kitokio nelygumo, skyrė dvi salos dalis. Per keletą artimiausių valandų grįžome į Larnaką.

LARNAKA – vienas seniausių miestų pasaulyje

Sakoma, kad prieš 6 tūkstančius metų Larnaka buvo vadinta Kitionu. Taip pat sakoma, kad Kitioną įkūrė Nojaus anūkas Kitimas. Ilgus metus miestą valdė graikai, paskui romėnai, osmanai ir britai. Pavadinimas Larnaka kildinamas iš graikiško žodžio „larnax“, reiškiančio karstą. Labiausiai Larnaka suklestėjo Bizantijos imperijos laikais. Iš tų laikų išlikusi Šv. Lozoriaus bazilika. Šiais laikais Larnaka yra svarbus turistų traukos centras. Mieste įsikūręs didžiausias Kipro oro uostas. Larnakos paplūdimys toks ilgas, kad kol nueini iš vieno galo į kitą, gali ir kojos nukristi.

6 DIENA – NIKOSIJA – Paskutinė padalinta sostinė Žemėje

Nikosija, kurią turkai vadina Lefkosija, yra paskutinė padalinta sostinė Žemės planetoje. Pietinė miesto dalis priklauso Kipro respublikai, o šiaurinė – Kipro Turkų respublikai. Jei skaitėte paskubomis ir dar to nepadarėte, dar kartą rekomenduosiu perskaityti straipsnį „Istorijos iš Šiaurės Kipro„, kuriame paaiškinta, kaip tokia santvarka Kipro saloje susiklostė. Europos sąjungos turistai iš vienos miesto dalies į kitą gali patekti pėsčiųjų taku, esančiu pačiame žvaigždės formos senamiesčio viduryje. Tiesa, jūsų dokumentai bus patikrinti Ledras pasienio pasų kontrolės punkte. Teko girdėti, kad asmens tapatybės kortelė ne visada tinka. Kartais vargšas turistas gali būti pareikalautas pateikti pasą. Mūsų atveju taip nenutiko ir viskas įvyko sklandžiai.

Turiu pripažinti, kad didelio įspūdžio Nikosija nepaliko. Galbūt po įsimintinos kelionės į Jordaniją tapo sunku kažkuo save benustebinti. Mus – Lietuvos kaimo vaikus, apėmė didis noras išsilaisvinti iš šio didmiesčio gniaužtų. Nėra taip lengva, kai visi ten, it kokie neišmanėliai, važiuoja priešinga kelio puse. Kaip įmanydami sparčiau grįžome ten, kur jautėmės geriausiai – prie bekraštės jūros. Taip gera regėti, kaip vaikai it pašėlę vaiko balandžius, kaip šypsos matydami juos jų tėvai. Jūros ošimas ir baltos žuvėdros. Nublanksta prieš tai visi miestai, kaimai… Kipro sostinės Nikosijos fotografijų rasite mūsų kelionių blogo Facebook puslapyje.

7 SAVARANKIŠKOS KELIONĖS Į KIPRĄ DIENA

Mūsų savarankiška kelionė į Kiprą artėjo į pabaigą. Paskutinė diena Afroditės saloje buvo viena įsimintiniausių. Džiaugėsi ne tik akys, bet ir visos kitos juslės. Netgi odos receptoriai turėjo progą prisiminti, ką seniai buvo užmiršę – vėsaus ir gaivinančio jūros vandens prisilietimą. Per vieną dieną iš Larnakos nukeliavome atgal į Pafosą, kur ir prasidėjo mūsų septynių dienų kelionė. Pakeliui aplankėme Baltasias uolas, Limasolio zoologijos sodą, senovinę Kolosio pilį ir archeologinį Kuriono miestą. Galiausiai, nepamiršome ir legendinės Afroditės uolos – Kipro salos simbolio.

BALTOSIOS UOLOS

Ne paslaptis, kad visos kelionės metu be perstojo ieškojau tinkamos vietos maudytis. Tiek vietiniams, tiek daugumai turistų žiemą Kipro krantus skalaujantis vanduo kiek per šaltas. Lietuviams, tai tarytum įprastas baltijos jūros vanduo vasaros sezono metu, tik oras kiek vėsesnis. Baltosios uolos (angl. White Rocks) – vieta, kurią aptikome visai netikėtai. Tokio žydrumo pakrantėje maudžiausi pirmą kartą. Optinė apgaulė sudarė įspūdį, jog gylio mano pasirinktoje vietoje – kokie 70 centimetrų. Netoliese it koks ruonis nardė naras. Tuo pat metu Tėtis nusprendė įkopti į vienos uolos viršūnę ir netruko susilaukti vieno vietinio vyriškio patarimo. „Atsargiai, tas iškyšulys gali nuskilti…“ sušuko vyriškis ir paslydęs nudardėjo į gaivų vandenį. Šiaip ne taip atbulomis išsikapanojęs nusijuokė „Patarimu pasidalinau, bet pats įkritau…“

LIMASOLIO ZOOLOGIJOS SODAS

Neįkainojama praeities patirtis byloja, kad yra tik vienas dalykas, gebantis priversti Kamilę šypsotis nuo ausies iki ausies net ir niūriausią dieną. Tas dalykas yra gyvūniukai. Nedidukas Limasolio zoologijos sodas – puiki vieta pasikelti ūpą. Taip pat, tai puikus pretekstas aplankyti antrą pagal dydį Kipro miestą – Limasolį.

KURIONAS IR KOLOSIO PILIS

Negana to, kad pietinę Kipro dalį valdo graikų kilmės salos gyventojai, o šiaurinę – turkai, tai dar pasirodo yra ir britams pavaldžių teritorijų. Vienoje tokioje teritorijoje įsikūręs senovinis Kuriono miestas. Kolosio pilis ir Kurionas – paskutiniai archeologiniai Kipro stebuklai, kuriuos aplankėme šios kelionės metu. Pasak visažinės Wikepedijos, Kurionas (gr. Κούριον) yra senovės Kipro miestas, esantis netoli Limasolio, Episkopio įlankoje. Gyvavo nuo senovės iki viduramžių. Pastatytas XII amžiuje pr. m. e., mikėniečių, kurie dalyvavo Trojos kare. Priklausė graikams, romėnams, bizantiečiams. Siekiant užtikrinti gyventojų saugumą, pastatytas ant 70 m aukščio uolos. Kurionas buvo vienas iš miestų-valstybių. Kuriono teatrą II amžiuje pr. m e. pastatė graikai.

„Šimtas zuikių susirinko, net žalia girelė linko…“ sekdavo pasaką vaikystėje mama. Gal ne zuikių, gal ne lapių, bet turistų visas pulkas zujo aplink Afroditės uolą. Pagal legendą, prie Afroditės uolos į paplūdimį iš jūros putų pirmą kartą išplaukė meilės, grožio ir vaisingumo deivė Afroditė. Kaip ir afroditės vonios, afroditės uola yra viena lankomiausių Kipro vietų.

LAIKAS GRĮŽTI NAMO

Ankstaus ryto skrydžio laukti visada maloniau jaukiame viešbučio kambaryje, o ne triukšmingoje oro uosto salėje. Kadangi jaunyn nei vienas neiname, išsinuomavom kambariuką „Panklitos Tourist Apartments“ ir kaip reikiant prieš skrydį pasnaudėme. Jeigu viešbučio kaina maloniai nustebino, tai mokestis už vieną atspausdintą bilietą nudžiugino kiek mažiau. Vienas A4 formato lapas – vienas euras. Tiesa, administratorius buvo nepaprastai malonus. Itin elegantiškų manierų vyriškis, ilgais it kumelaitės plaukais, nuolat šypsojosi ir linkėjo kiekvienam atvykstančiam ir išvykstančiam visko kas geriausia…

Check Also

Įspūdingosios Skelingo salos

Skelingo salos, tai dvi nedidelės stačiais šlaitais uolėtos salos Airijoje, netoli Iveraho pusiasalio Kerio grafystėje. …

Vietiniai kruizai su „Hebridean Princess“

Ar žinote, kad aplink Škotijos salas ir pakrantes plaukioja kruizinis laivas? „Hebridean Princess“ yra mažas …