Thursday , February 21 2019
Home / JK Lietuvių Kūryba / Dalia Pečkytė. Poezija
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Dalia Pečkytė. Poezija

Ties bedugne

Tik apkabink, – ir mano kūnas

Pavirs rudens lapu…

Norėsiu kristi į bedugnę

Su tavimi kartu.

 

Tik pabučiuok, – aistra botagais

Skaudžiausiais suvarpys…

Ir negalėsiu atgaut kvapo,

Lyg trokštanti žuvis.

 

Aistra apgaubsiu tavo kūną, –

Liepsnosime drauge…

Lyg medis, uždegtas Perkūno…

Ties bedugne. …………..

 

Likimas

Drugelis sparnais šilkiniais

Pabeldė į mano langą, –

O kas gi ant pilko sparno

Išrašė tau mano vardą?

 

Naktis šilta aksominė, –

Sidabro žvaigždėm nulyta, –

Ant margo drugelio sparno

Išrašė mano likimą.

 

O kad aš jį įskaityčiau

Uždegiau vaško žvakę, –

Perskaičiau savo Likimą, –

Degančią žvakėj plaštakę. ……….

 

Gabalėlis saulės

Aš būsiu tau praeinanti pro šalį, –

Šiandien šalia, – rytoj – kažkur toli…

Bet jei patyrei laimės nors lašelį,

Jei gera buvo tau su manimi, –

 

Tu nepamirši… aš žinau… ilgai, –

Tik nesakyk, kad niekad nepamirši…

Ilgi melsvos vienatvės vakarai

Su manimi vėl ilgesiu dalinsis.

 

Blyškus Mėnulis debesų laively

Mane kas vakarą namo lydės.

Tu būsi man lyg gabalėlis Saulės,

Atskilęs nuo nežinomos žvaigždės.

 

Laukiu žiemos

Aš taip laukiu žiemos, sidabrinės žiemos, –

Man nebaisūs nei šalčiai nei pūgos…

Šaltą ledą tirpdys suliepsnojus širdis

Ir kartos vardą mylimą lūpos.

 

Visą žemę užklos, užpustys, užmyluos, –

Ji pamirš kaip pavasario vėjas

Jos laukus ir gėles ir visas žoleles

Tarsi plaukus mielos glamonėjo…

 

Ir atlėkus staiga tarsi draugė pūga

Šėlti siausti laukan išvilios…

Aš pavirsiu balta snaigele… ir staiga

Imsiu tirpti tavuos smilkiniuos.

 

Pasaulis

Pasauli, didelis ir mažas, –

Pasauli mano nuostabus, –

Aš šitoj žemėj tik miražas,

Su pravarde keista – žmogus,

 

Čia saulė leidžiasi ir teka

Kiekvieną dieną ta pati:

Čia dienos skuba, bėga, lekia, –

Tarsi šapelis vandeny…

 

Išnyksliu aš lyg rasos lašas…

Nieks nežinos, kad ir buvau…

Pasauli, didelis ir mažas, –

Ar gyvenau, ar sapnavau?

 

Voveriukas

Jau dėdė Vakaras alksnius į rūką supa

Ir tirštos miglos sklaidos pažeme lyg dūmai.

Sūpuoja, migdo mažą voveriuką

Į saują pasiėmę pušies rūmai.

 

Ir aš užmigsiu tarsi voveriukas,

Kai tu mane apglėbsi savo rankom.

Nebus baisus nei padūmavęs rūkas,

Nei vakaras, tamsiu šešėliu slenkąs.

 

 

Check Also

Dalia Pečkytė. Iš eilėraščių ciklo „lietuvių dievams“

Dalia Pečkytė.   HIMNAS SAULEI  Dangaus gėlele, aukso laiveliu Atplaukusi iš protėvių šalies, – Kokia …