Sunday , August 18 2019
Home / JK Lietuvių Kūryba / Dalia Pečkytė. Iš eilėraščių ciklo „lietuvių dievams“
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Dalia Pečkytė. Iš eilėraščių ciklo „lietuvių dievams“

Dalia Pečkytė.

 

HIMNAS SAULEI

 Dangaus gėlele, aukso laiveliu

Atplaukusi iš protėvių šalies, –

Kokia graži tu man, kada kelies

Rytais iš savo purpuro dausų.

 

Kokia turtinga tu, močiut, esi, –

Kiek atspalvių saulėlydžio suknelėj…

Su Vaivos juosta persirišusi,

Kurios ilgi galai pasiekia žemę,-

 

Visus, kas gyva, kruta – tu glaudi, –

Net akmenėlį meiliai glamonėji;

Upokšnį iš po ledo prikeli

Ir ąžuolynus ant kalvų pasėji.

 

Kalvaitis Kalvis nukalė tave

Ir į laivelį aukso įsodino, –

Kad amžinai liepsnotum danguje

Ir spindulėliais laimintum Tėvynę.

 

MĖNESĖLIS

 Ant vėlių vartelių,

Ant sidabro vartų

Jaunas Mėnesėlis

Rymo danguje.

 

Debesų šešėliai

Pučiant šiaurės vėjui

Tyliai tylutėliai

Vaikščioja žeme.

 

Jaunas Mėnesėlis,

Dangaus Karalėlis,

Į Dausas kai eisiu

Rankele pamos…

 

Į Stiklinį Kalną

Duos man vištos sparną, –

O gal kopėtėles

Stebuklingas duos?

 

RAGANA

 Aš regėjau kaip Mėnulio ragą

Ragana per pusę perkirto kirviu, –

Ir iš baimės atėmė man žadą,

Kai stovėjau naktį po senu klevu.

 

Ji iš vieno rago gėrė mirtį

O iš kito – pranašavo atgimimą…

Nieko amžino nelemta mums patirti… –

Ji panosėje murmėjo prakeikimą.

 

O kai patekėjo ryto saulė, –

Pasivertus jauna mergina, –

Žirnių žiedus paskubom nuraškė

Per ražieną girion lėkdama.

 

TAVO SKĖČIO PASAKA

Sužvilgo lietus ant žalių lapų skėčių,

Tarp žemuogių lapų ir krūmų aviečių.

Ir slėptis suskato visi nuo lietaus, –

Nuo dangų praskėlusio griausmo baisaus.

Pelėdos drevėj įsitaisė velniukas, –

Dar jaunas visai, su mažiukais ragiukais.

Jis vis iš drevės galvą kaišioja baikščiai,

Kur trankos raudoni Perkūno pagaikščiai.

Keliauja per mišką dievaiti rūstus

Iš šaudo iš lanko mažus velniukus…

Persikreipė lūpos, akys kakton lipa…

Prakaitu iš baimės jam plaukai sulipo.

Nieko padaryti blogo dar nespėjo, –

Gal neskirs Likimas rūsčiojo teisėjo…

Nušlamėjo lietus ir griaustinis nutolo.

Nuo lapo nukrito dar lašas krištolo.

Suspindo prieš saulę lyg auksas, sidabras,

Užmigo velniukas, – toks mielas, toks mažas.

Tiktai baikšti pelėda plasnoja dausose,

Lyg moters ar mergelės įkūnyta dvasia.

 

 

Iš eilėraščių ciklo „lietuvių dievams“

Check Also

Dalia Pečkytė. Poezija

Ties bedugne Tik apkabink, – ir mano kūnas Pavirs rudens lapu… Norėsiu kristi į bedugnę …