Monday , June 18 2018
Home / Gyvenimas / XVIII amžiuje sodų nykštukais Anglijoje dirbo tikri žmonės

XVIII amžiuje sodų nykštukais Anglijoje dirbo tikri žmonės

Keramikiniai sodų gnomai ar nykštukai, kurie šiandien puošia sodukus ir kurių pilna parduotuvėse, turi labai žmogišką ir rimtą praeitį. Kas galėtų pagalvoti, kad prieš atsirandant keramikiniams sodų gnomams, prieš 200-300 metų anksčiau šį darbą dirbo žmonės. Ne, ne sodininkai. Keistais drabužiais apsirengęs floros ir faunos sergėtojas buvo senyvas, pražilęs vyras, kuriam nesvarbu, kad gyvena atsiskyrėliškai ir nesilaiko net elementarios higienos.

Susipažinkite – tai „dekoratyvinis atsiskyrėlis“:

Dvi tendencijos karalių Jurgių epochoje 1714-1830m. (Georgian England) Anglijoje nulėmė šį istorinį „dekoratyvinio atsiskyrėlio“ fenomeną, tai – vienatvė ir atviras turto demonstravimas.

Turtingi dvarininkai geidė didelių, įmantrių, puošnių sodų savo nuosavybėje, kurie atspindėtų ne tik jų gerą finansinę padėtį, bet ir tuo metu populiarius aukštojoje visuomenėje propaguojamus jausmus – melancholiją. Elitas į liūdesio demonstravimą žvelgė kaip į proto, inteligencijos ženklą ir kiek įmanoma siejo save su melancholiniais jausmais.

Ir ta melancholinė dorybė greit perėjo į realų gyvenimą. Kadangi turtingieji patys liūdėti labai neskubėjo – jie rado išeitį. Greit pradėjo plisti skelbimai laikraščiuose, kuriuose turtingi dvarininkai ieško dažniausiai vyrų, kurie sutiktų gyventi jų soduose tam tikrą laiką (maždaug apie 7 metus) ir paskirtų save tyliam, vienišam, atsiskyrėliškam, išmintingam ir paslaptingam egzistavimui.

Štai vienas skelbimų pavyzdžių, paskelbtas Čarlio Hamiltono – kas bus suteikta atsiskyrėliui: „jam bus suteikta Biblija, akiniai, kilimėlis po kojomis, pagalvėlė, smėlio laikrodis, vanduo ir maistas iš namų. Jis turi dėvėti kupranugario vilnos drabužį su apsiaustu ir niekad, jokiomis aplinkybėmis nekirpti plaukų, barzdos ar nagų, neišeiti iš pono Hamiltono sodo ribų ir nekalbėti su tarnais“.

Kuo ekscentriškesnis atsiskyrėlis – tuo geriau. Šiai dienai toks gyvenimo būdas atrodytų nenormalus, bet XVIII amžiaus Europa garbino individo polinkį į vienatvę ir sumokėjo nemenkus pinigus tiems, kurie beveik dešimtmetį buvo pasiruošę gyventi nesiprausę ir be naujų drabužių.

Tvarka buvo griežta ir kai kurie vyrai neištverdavo, negalėdavo išgyventi daugiau nei kelis mėnesius ar metus. Tokiems tikrai būdavo nekas, nes „atsiskyrėlio“ sutartyje dažnai teigiama, kad „jei atsiskyrėlis išeis anksčiau numatyto laiko – jam nebus sumokėta“.

Tiems, kurie likdavo gyventi, gyvenimas buvo nykus ir vienodas. Dauguma gyveno mažose lūšnelėse arba urvuose, įrengtuose jiems dvarininko nuosavybėje, tyloje ir vienatvėje belaukdami mirties.

Svarbiausios jų pareigos buvo – nebendrauti su svečiais ir dažniausiai kai kuriose ataskaitose teigiama, kad jų pareiga buvo nesunkus žemės ūkio darbas ar padavinėti gėrimus per sodo vakarėlius ar pokylius.

Atsiskyrėlio turėjimas pasiteisindavo. Jei to laikmečio turtuoliams buvo įprasta pasigirti savo brangia kumele ar miela žmona, tai „dekoratyvinio atsiskyrėlio“ turėjimas suteikdavo dar vieną progą pasigirti prieš kitus.

Tie, kurie negalėjo sau leisti „įdarbinti“ atsiskyrėlį, pastatydavo „atsiskyrėlio buveinę“ ir vaidindavo, kad „jis netrukus turi atvykti“ arba „jis neseniai numirė“ ir taip nedribti veidu į purvą ir sukurti „prestižinę atmosferą“.

Kultūriniai ir technologiniai pokyčiai nulėmė, kad XVIII amžiaus sentimentalūs ir pernelyg išpūsti aukštuomenės norai, kuri galėjo naudoti žmogų kaip sodo papuošalą, nugarmėjo praeitin ir šiandien sodų atsiskyrėlius pakeitė visiems įperkami kičiniai sodų nykštukai.

Check Also

Leo Kalinauskas: trumpa karinės tarnybos istorija

Ambasadorius, dim. gen. ltn. Arvydas Pocius, žurnalas “Karys”. Leo Kalinauskas net nesulaukęs šaukiamojo į kariuomenę amžiaus, …

Rūta Meilutytė, Jonas Mekas ir dar 98 pasaulio lietuvius telkiantys žmonės bus įamžinti proginiuose pašto ženkluose

Išaiškėjo pirmieji 16 iš 100 žmonių, kurių atvaizdai atsidurs ant specialaus Lietuvos pašto leidžiamo pašto …