Wednesday , October 16 2019
Home / Gyvenimas / Istorija ir tradicijos / Tradiciniai britų valgiai
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Tradiciniai britų valgiai

Britų virtuvę, kaip ir kiekvienos tautos nacionalinius patiekalus, įtakojo klimatas, geografinė padėtis bei istorija. Senoviniai produktai, tokie kaip duona, sūris, pienas, mėsa, žuvis vėliau buvo papildyti atvežtiniais iš kitų šalių (Amerikos, Indijos, Bangladešo, Kinijos). Juk Anglija turėjo didelę įtaką visam Pietų Azijos regionui. Nemažai patiekalų atkeliavo iš Prancūzijos, Italijos. Prigijo čia ir greitas maistas, kurio pradininkės – Jungtinės Amerikos Valstijos.

Keptas kalakutas išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo ir tapo Kalėdų patiekalu. Iš desertų mėgstamas trupininis rabarbarų pyragas, duonos ir sviesto pudingas, Kalėdinis pyragas. O kas gi nežino žymiojo „fish and chips“? Žuvis ir skrudintos bulvytės. Šis patiekalas kilo iš darbo klasės rajonų. Jis buvo pigus, maistingas ir greit paruošiamas. Nors pagaminto maisto buvo galima nusipirkti parduotuvėse jau prieš šimtmečius, – tik XIX amžiuje pasirodė žuvis ir skrudintos bulvytės kaip patiekalas. Kepta žuvimi buvo prekiaujama, bet ji būdavo šalta. Ja minima buvus prekiaujant ir Dikenso „Oliveryje  Tviste“. Kai kurios parduotuvės dar pridėdavo keptų bulvių. Tačiau kam priklauso idėja patiekti žuvį su skrudintomis bulvytėmis yra ginčytina. Londoniečiai priskiria tai Malinui iš East Endo 1868 metais. Šiauriečiai sako, jog tai sugalvojo John Leesas 1863 metais. 1876 metais daktaras Ballardas, sveikatos inspektorius, rašė savo raporte, jog ši smulkioji prekyba – nepatogumų šaltinis kaimynams, verdamo aliejaus bei žuvies kvapas sklinda gatve, pasiekdamas net parduotuves. Henry Mayhew savo knygoje „London Labour and the London Poor“ rašė,  jog keptos žuvies prekeiviai yra įsikūrę atokiau nuo alėjų (pagrindinių gatvių), dažnai mansardose, ir dėl kepimo kvapo kyla ginčų tarp neturtingųjų nuomininkų. XX amžiaus pradžioje buvo ne ką geriau. Ši prekyba minima kaip mažai apmokama, su ilgomis darbo valandomis,  nuo  6-os valandos ryto iki 11.30 nakties. „Fish and chips“ karaliumi tituluojamas Haris Ramsdenas (Harry Ramsden) 1928 metais gruodžio 20d. atidaręs pirmąją „fish and chips“ mediniame namelyje, Guiseley mieste šiaurės Anglijoje vakarų Jorkšyre. Klientai plūdo į „takeaway“ paragauti skanios žuvies. Šis namelis ir dabar stovi toje pačioje vietoje, šalia greito maisto restorano, kurį Haris suplanavo ir pastatė per 1930 metų recesiją. Restorane lankytojai jau galėjo valgyti prabangioje aplinkoje. Jis pateko į Gineso rekordų knygą kaip didžiausias „fish and chips“ restoranas, jame – 250 vietų, aptarnaujama beveik milijonas klientų per metus.

Kitas garsus patiekalas – sekmadienio kepsnys. Britų sekmadienio pietūs turi pavadinimą – „Roast Dinner“. Šis žymusis kepsnys patiekiamas su keptomis bulvėmis bei kelių rūšių virtomis ar kepintomis daržovėmis, o svarbiausias – Jorkšyro pudingas su svogūnų padažu. Mėsa kepsniui dažniausiai jautiena, bet gali būti ir aviena, kiauliena, vištiena. Britų meilė šiam patiekalui – nenaujiena, tai –  dalis nacionalinio identiteto. Prancūzai britus vadina „rosbifs“ (roast beefs), o ir karališkieji asmens sargybiniai buvo vadinami „beefeaters“ nuo XV- ojo amžiaus. Williamas Kitchineris, „Apicius Redivivus or The Cook`s Oracle“ autorius, 1871 metais rekomendavo valgyti 3 kg mėsos per savaitę bei 2 kg duonos ir išgerti pintą alaus kasdien. Kulinariniuose receptuose aprašyta kaip kepti sekmadienio pietums „sirloin“ (jautienos nugarinės viršutinė dalis), maždaug 15 svarų (6,75kg), židinyje, keturias valandas. Toks būdas, kai mėsa kepama, užmauta ant iešmo, buvo nevisiems prieinamas XIX amžiuje, nes tam reikėjo didoko židinio. O ir nekiekvienas turėjo pinigų dideliam gabalui mėsos. Taigi mažesnius kepsnius kepdavo duonos kepėjai, mat, sekmadieniais duona nebuvo kepama. Duonos kepimo krosnyse buvo kepamas šis patiekalas, kurį eidami iš bažnyčios sekmadieniais ir nusipirkdavo. Būtent iš čia ir kilo pavadinimas. Ši tradicija britų sekmadieninio kepsnio gyva lig šiol. Šiuo metu jis kepamas ne ant ugnies, o moderniose orkaitėse, bet vadinamas Sunday „roast“.

When mighty Roast Beef was the Englishman’s food,
It ennobled our brains and enriched our blood.
Our soldiers were brave and our courtiers were good
Oh! the Roast Beef of old England,
And old English Roast Beef!
„The Roast Beef of Old England“ (Senosios Anglijos jautienos kepsnys)  Štai tokia senovinė, patriotinė anglų baladė – parašyta Henrio Fieldingo pirmą kartą atlikta 1731 metais „The Grub-Street“operoje.

Check Also

Pasaulio lietuvių metams skirtas konkursas „Lietuva ir pasaulis mano akimis“

Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su Vilniaus lietuvių namais kviečia užsienio lietuvių …

Didžiausios melagystės

Vaikai mėgsta pamokančią istoriją apie Pinokį, kuriam meluojant pradėdavo augti nosis. Tačiau talentingi melagiai kartais …

One comment

  1. Jolanta Petruliene

    Ai, originale, manau dar galima rasti tu fish&chips, vyniojamu net ne i popieriaus skiaute, o kaip pradziu pradzioje – i laikrasti 🙂 Nors svinu prisotintu laikrascio dazu skanauti nelabai noreciau 😀