Saturday , November 16 2019
Home / Gyvenimas / Emigrantų istorijos / Tikros istorijos: “Įsimylėjau musulmoną!” II dalis
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Tikros istorijos: “Įsimylėjau musulmoną!” II dalis

Skaitytojams siūlome dar tris lietuvaičių gyvenimo su musulmonais istorijas. Vardai pakeisti.

Rasa, 30m., UK : „Hidžabą nusprendžiau nešioti savo noru“

Su šiaurės afrikiečiu vyru moterį supažindino draugai. „Visuomet domėjausi kitų šalių kultūromis ir žmonėmis, be to, radome daug bendrų interesų“, – pasakoja Rasa. Religiniai skirtumai jai ne itin rūpėjo, daug didesnį įspūdį paliko rūpestingas elgesys su vaikais, geros manieros, rodomas dėmesys. Naujasis vaikinas netruko pritapti prie moters šeimos ir draugų rato. Pora kartu leisdavo laiką ir nesigilino į religinius reikalavimus.

Ėmus planuoti šeimą, Rasa teigia pradėjusi labiau domėtis ir islamu. „Buvau nepraktikuojanti katalikė, į bažnyčią eidavau tik per šventes, – sako ji, – tikėjau spaudoje sukurtais stereotipais ir nuoširdžiai gailėjaus kiekvienos „užguitos“ moters su hidžabu. Pradžioje nesupratau daugelio dalykų – kodėl tos moterys prisidengia plaukus, kodėl negalima kartu gyventi nesusituokus, kodėl musulmonai nevartoja alkoholio ir kodėl tiek daug meldžiasi!“ Iš pradžių moteris savo gyvenimo pernelyg nekeitė, o ir vyras jai nepriekaištaudavo dėl taurės vyno ar kiaulienos patiekalo – pats nevartodavo, bet jai niekada nedraudė.

„Visada šiek tiek abejojau krikščionybe: joje vis keičiasi ir liberalėja taisyklės, savo nuodėmes turi išpažinti kunigui, kuris toks pat žmogus kaip ir tu, Dievas yra Trejybė, o kur dar visi nesutapimai Biblijoje, verčiantys abejoti teksto autentiškumu. Laikui bėgant ir domėdamasi pajutau, kad islamas man yra teisinga religija – Dievas čia tik vienas, Koranas per 1400 metų nesikeitė, o ir nuostatai man priimtini – juk alkoholis ir kiauliena žmogui tik kenkia, tai įrodyta mokslininkų“ – svarsto Rasa, pasirinkusi islamo religiją. Per dieną meldžiamasi penkis kartus, bet malda gana trumpa ir netrukdanti kasdieniniame gyvenime.

Tradiciškai vyro pareiga dirbti ir išlaikyti moterį, o jos uždirbti pinigai lieka jai. Moters pareiga prižiūrėti namus ir rūpintis vyru. „Abu dirbame, abu gaminame maistą ir tvarkomės namuose, – pasakoja moteris, – visada elgiuosi taip, kaip manau esant teisinga“.

Lietuvė kritikuoja įsivyravusią nuomonę, kad islamo religiją išpažįstančios moterys neturi teisių: „Žmonės maišo kultūrą su religija. Skirtingose šalyse ir musulmonai skirtingi, o daugybė musulmonių moterų yra išsilavinusios, protingos ir laisvos moterys. Aprangos stilius kuklus, bet atsakykite – koks tikslas ištekėjusiai moteriai vaikščioti su mini sijonu ir pritraukti kitų vyrų žvilgsnius bei komentarus?“ Vyras neprašė prisidengti plaukus net viešint jo šalyje, kur tai daro didžioji dauguma moterų. „Laikui bėgant pati nusprendžiau užsidėti hidžabą, jų yra gražių ir įvairių stilių, su šiuo apdangalu jaučiuosi gerai, nes žinau, kad elgiuosi teisingai“, – sako Rasa.

„Girdėjau istorijas apie atimtus vaikus, bet pati neturiu net minties, kad mano vaikus vyras išsivežtų. Važiavau ir važiuosiu į jo šalį, visų pirma juk tekėjau už žmogaus, kuriuo pasitikiu. Esu labai laiminga, ištekėjusi už gero musulmono, kuris negeria, nesibasto naktimis ir šeima jam pati svarbiausia. Esu mylima ir gerbiama – ko daugiau reikia?“ Moteris teigia vaikus auginanti kaip musulmonus ir labai norinti, kad jie tokiais liktų ir ateityje.

„Tarpusavio supratimo ir pasitikėjimo nebuvimas žlugdo santuokas, o ne religijos“, -pasakytų straipsnio herojė kitoms moterims, ieškančioms širdies draugo.

Urtė, 29m., UK “Buvęs mylimasis mūsų bendro vaiko neaugina“

“Dirbau viešbučiui priklausančiame restorane Lietuvoje, čia verslo reikalais apsistojęs turkų kilmės vyras pasirodė dėmesingas, lengvai bendraujantis, ėmėme susitikinėti po darbo ir netrukus draugystė peraugo į artimesnį tarpusavio ryšį. Negalėjau skųstis dėmesio trūkumu – nuolat kažkur eidavome, lepino dovanomis, kasdieniais skambučiais, staigmenomis“, – pradinį draugystės etapą prisimina moteris. Šeima naująjį draugą priėmė nepalankiai –  svetimšalis, o dargi musulmonas, nesmagu ne tik prieš giminę, bet ir prieš visą miestelį. Pati Urtė teigia islamu itin žavėjusis ir norėjusi, kad jos vaikas būtų auginamas kaip musulmonas. Pastojusi ėmėsi domėtis religijos keitimo galimybėmis ir ieškojusi viso įmanomos literatūros apie islamą. „Vėliau tas noras išnyko ir po vaiko gimimo sugrįžau prie savosios religijos, ėmiau lankytis ir ramybę atradau bažnyčioje“, – pasakoja Urtė.

Išrinktasis buvo gana pasaulietiškas, tad nekėlė lietuvaitei didelių reikalavimų. „Visgi nenorėdavo, kad valgyčiau kiaulieną, o jei valgydavau, turėdavau gerai nusiprausti, kad tos mėsos neliktų nei kvapo“.

Kurį laiką Turkijoje gyvenusi moteris buvo sužavėta žmonių tvarkingumu. Nuo seno garsėjantys savo kilimais, turkai jais iškloja visus namus ir taip kruopščiai plauna ir prižiūri, kad šie kaip nauji ištarnauja ir daugybę metų. Namuose daugybė atskirų šlepečių įeinant į vonią ar balkoną, grindys balkonuose ir gatvėse nuolat plaunamos vandeniu, net atvykę gyventi į JK, turkai savo parduotuvių kiemus plauna ir prižiūri daug labiau nei patys anglai, toks įspūdis susidarė Urtei.

Meilės istorija baigėsi gana banaliai – moteriai pastojus tuo metu savo šalyje buvęs vaikelio tėvas prisipažino turįs kitą šeimą, apie kurią iki tol nebuvo užsiminęs, ir pas lietuvę nebegrįžo, nors kurį laiką palaikė ryšį internetu.

Vėliau likimas Urtę suvedė su indu, išpažįstančiu sikh religiją, su juo moteris susilaukė ir antrojo vaiko. „Ši religija man atstumianti ir nesuprantama, – pasakoja lietuvė, – galbūt iš pradžių jų ceremonijos ir spalvingi rūbai atrodo smagiai, bet man toji religija atrodo kažkokia išgalvota, netikra, ja nesidomiu ir į jų šventyklą nevaikštau“.

Iš pradžių viskas klojosi kuo puikiausiai – širdies draugas atrodė supratingas, atjaučiantis, malonus pašnekovas, moteris teigia greitai juo susižavėjusi. Susilaukus vaiko ir pradėjus bendrą gyvenimą kartu, viskas pasikeitė.

„Mūsų pareigos tokios – vyras eina į darbą ir uždirba pinigus, o moteris daro visa kita: puodai, skalbiniai, pirkiniai, vyras, vaikai ir t.t. Vyro pagalbos vargiai sulauksi, grįžęs iš darbo jis nori būti aptarnautas ir pavalgydintas, o pats į namų ruošos darbus mažai kišasi, vis tikisi, kad moteris viską gali sutvarkyti viena“, – atvirauja lietuvė. Į klausimą, ar esanti laiminga, atsako: „Buvau laiminga draugystės pradžioje, viskas buvo kitaip, dabar gyvenimo draugas labai pasikeitė ir imu gailėtis, kad pasirinkau būtent jį ir situacija dabar būtent tokia“. Sikh religiją išpažįstantys žmonės itin linkę kaupti turtą, plėsti iš tėvų pavedėtas žemes, netgi neturint tikslo kada nors visa tai parduoti. „Jis viską taupo ir skaičiuoja kiekvieną savo kąsnelį, dovanų neperka net saviems, bet Indijoje statosi pilis ir sėja laukus, nors tikriausiai niekada negrįš ten gyventi, nesuprantu tokio požiūrio“.

Priešingai nei Turkijoje matyti musulmonai, sikh atstovai lietuvei pasirodė gana netvarkingi – jų šventyklos purvinos, namai apleisti, nuo riebaus maisto indai nuolat riebaluoti net viešojo maitinimo įstaigose „Nežinau, ar tai priklauso nuo religijos, gal tik man teko su tokiais susidurti“, – sako ji.

Antrojo vaiko tėvas, anot moters, gana prietaringas. Pavyzdžiui, negalima net juokais kalbėti apie mirtį, nes pasakyti žodžiai pildosi. Moters neatsargiai mesta frazė „Palauks, nenumirs dėl minutės“ sukėlė nemažą konfliktą – jei po tokių žodžių žmogui kas nors nutiktų, ji liktų kalta. Ant nugaros miegantis kūdikis – geras ženklas tėvams, nes toks vaikas jau meldžiasi Dievui ir neša palaimą namams.

„Esu nusivylusi antrojo vaiko tėvu, nebematau bendros ateities kartu“, – prisipažįsta Urtė. „Jei ateityje ryžčiausi dar kartą įsimylėti ir ieškoti žmogaus bendram gyvenimui – tikriausiai visų pirma dairyčiausi į musulmonų pusę, apie šią religiją negaliu pasakyti nieko blogo“, – apibendrina savo patirtis lietuvė.

Viktorija, 29m., Roterdamas: „Musulmone tapau dar prieš susipažindama su būsimu vyru“

Lietuvaitės pažinties su vyru iš Maroko istorija itin romantiška – į Maroką ji vyko palydėti draugės į pasimatymą su internetiniu išrinktuoju, bet vos pamačiusi pastarojo brolį, įsimylėjo, kaip pati sako, iki ausų. Jausmai buvo abipusiai ir tokie stiprūs, kad, grįžusi namo, moteris ilgai nesvarstė, vėl pasiprašė atostogų ir iškeliavo atgal – tuoktis.  Susipažino su jaunojo tėvais, jiems padedant susituokė ir grįžo į Lietuvą laukti vyro, kuris atvyko per pora mėnesių, vos tik susitvarkęs vizą.

Tėvams Viktorija prisipažino tik po vedybų: „Bijojau, kad perkalbinės ir jausis įskaudinti, jie konservatyvūs praktikuojantys katalikai. Išgirdę naujieną nieko nepratarė pora valandų, paskui pasakė, kad mane myli ir linki viso ko geriausio. Buvau labai nustebinta“. Visgi tėvams moteris neprisipažino esanti praktikuojanti musulmonė. „Dar kelerius metus prieš susitikdama savo būsimąjį vyrą, kai kurių žmonių paskatinta ir pati domėdamasi pamėgau šią religiją ir supratau, kad tai mano tikėjimas. Vilniuje turiu daug draugų bendraminčių. Nedėviu atvirų rūbų, nevartoju kiaulienos ir alkoholio. Tik vis dar negaliu prisiversti slėpti plaukus, nors vyras iš manęs viso to nereikalauja, jo manymu netgi galėčiau sau leisti „europiškiau“ rengtis“, – pasakoja lietuvė.

Susituokus ir apsigyvenus kartu, jaunai šeimai teko derintis ir ne viskas ėjosi kaip per sviestą, visgi bendras gyvenimas buvo pradėtas visai vienas kito nepažįstant, tačiau straipsnio herojė džiaugiasi laimėjusi gyvenimo loteriją – kartu su vyru jiedu gyvena jau trečius metus. „Manau, svarbiausia yra panašus mentalitetas, išsilavinimas, – sako ji, – Mums  pasisekė, nes mudviejų šeimos panašios. Nemanau, kad išsilavinusi mergina tekėdama už kaimiečio vaikino, besidominčio tik naujausiais automobiliais ir treningais, būtų labai laiminga“.

Nors draugams ir šeimai lietuvės išrinktasis patiko, gyvenimas Lietuvoje nesiklostė, o užsieniečiui musulmonui nelengva buvo ignoruoti dažną lietuvių netoleranciją. Šiuo metu pora su pusantrų metų sūneliu bando įsikurti Olandijoje.

„Savo tapatybės neviešinu, nes nenoriu įskaudinti tėvų ir sulaukti neigiamų komentarų“, – teigia Viktorija.

Taip pat skaitykite:

Didžioji Britanija – gyvenimas šalia musulmonų

Kur palikome toleranciją kitiems?

Išnuomoju: vegetarui, filipiniečiui, musulmonui…

Tikros istorijos: “Įsimylėjau musulmoną!“ I dalis

Tikros istorijos: “Įsimylėjau musulmoną!“ Idalis

Tikros istorijos: “Įsimylėjau musulmoną!“ III dalis

Musulmonų aktyvistas: jūsų pašalpos mums padės organizuojant šventąjį karą

Check Also

Pietryčių traukiniai pakvietė lietuvį berniuką į traukinius pažvelgti iš arčiau

Šiemet jau dvyliktą kartą pasaulyje buvo minima Pasaulinė autizmo supratimo diena. Nuo 2007 metų Jungtinių …

Didžiausios melagystės

Vaikai mėgsta pamokančią istoriją apie Pinokį, kuriam meluojant pradėdavo augti nosis. Tačiau talentingi melagiai kartais …