Monday , October 21 2019
Home / Gyvenimas / Istorija ir tradicijos / Robinas Hudas – padavimų herojus ar realiai gyvenęs žmogus?
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Robinas Hudas – padavimų herojus ar realiai gyvenęs žmogus?

Šilčiausi vaikystės prisiminimai ko gera likę iš atostogų, kai kaime susirinkdavo tikra gauja vaikų, atsiųstų tėvų iš miestų, su kuriais droždavom strėles, lenkdavom lankus ir lakstydami po miškelius, žaisdavom robinus hudus, mažylius džonus ir vienuolius tukus. Net išmokom kautis lazdomis kaip tikri džonai mažyliai. Aišku, prieš tai pasižiūrėję anuomet sovietuose rodytą britų serialą apie legendinį banditą iš Sherwood’o miškų. Dabar man vaikystę primena virtuvėje stovinti vienuolio Tuko formos sausaininė. Bet istorija ne apie tai. Pabandykime išsiaiškinti – Robinas Hudas buvo mitas ar tikrovė?

Robinas  Hudas, pagal padavimus, buvo legendinis Anglijos plėšikas, kuris plėšdavo turtinguosius ir padėdavo vargšams. Istoriniuose šaltiniuose galima aptikti tik užuominą apie vyriškį, siautėjusį centrinės Anglijos miškuose. Vargu ar smulkus niekšelis būtų atkreipęs metraštininkų dėmesį, jeigu jo niekšybės niekuo neišsiskirtų iš kitų to niūraus laikmečio įvykių. Tačiau iš tiesų praktiškai nebeįmanoma atskirti tikrovės nuo žmonių iš lūpų į lūpas perduodamų padavimų.

O istoriniai faktai, rasti ankstyvųjų viduramžių metraščiuose, yra tokie: manoma, kad Robinas Hudas šeimininkavo Notingham’o apylinkėse XIII amžiuje, nes pirmosios užuominos apie jį siekia 1261 metus. Tačiau rašytiniuose šaltiniuose apie plėšiką pirmą kartą užsiminta tik po gero šimtmečio. Antrąkart apie garsųjį plėšiką užsimenama jau tik XVI a., kur rašoma, jog Robinas Hudas Sherwood’o girioje siautėjo Anglijos karaliaus Richard’o I “Lionheart” valdymo laikais. Manoma, kad jis vadovavo maždaug šimtui gerai ginklus valdžiusių narsių atstumtųjų gaujai. Pasak XVI a. metraščių, gauja vertėsi plėšikavimais, tačiau vadeiva griežtai draudė “smurtauti prieš moteris”. Jis nelietė skurdžių, išdalindamas jiems viską, ką atimdavo iš šventikų ir kilmingų turčių.

Kaip bežiūrėsi, bet žmogus tokiu vardu ir pavarde iš tikrųjų gyveno Wakefield, West Yorkshire, maždaug XIII-XIV a. Dokumentuose užfiksuota, kad jis gimė 1290 metais ir vadinosi Robinu Hudu. Jis buvo grafo Warren baudžiauninkas.

Maždaug 1322 metais Robinas perėjo tarnauti naujam šeimininkui, serui Thom’ui, Lancaster’io grafui. Šis grafas organizavo maištą prieš karalių Edward’ą II, o jo baudžiauninkai tame tarpe ir Robinas, buvo priversti paklusti šeimininkui ir dalyvauti mūšiuose su karaliaus kariauna. Sukilimas buvo numalšintas, grafas nukirsdintas už išdavystę, žemės konfiskuotos, o baudžiauninkai ir kiti sukilėliai paskelbti už įstatymo ribų. Manoma, kad tuomet Robinas ir atsidūrė Sherwood’o girioje, kur rado slėptuvę nuo karaliaus karių. Gūdi girias užėmė 25 kvadratinių mylių plotą, o per miško masyvą dar romėnų nutiestas Didysis Šiaurės kelias, kuriuo vyko gyvas judėjimas. Tai ir viliojo apsigyvenusius miške baudžiauninkus. Ilgainiui gimė legenda apie žaliai kaip miškas apsirėdžiusį plėšiką, padedantį vargetoms.

Jau vėliau gimė istorijos apie Robino Hudo žygdarbius, juokingas išdaigas. Pavyzdžiui vienoje tokių istorijų pasakojama apie tai kaip vyskupas William’as de Vere  iš Hereford’o pakliuvo į plėšiko gaujos pinkles ir sumokėjo išpirką.

Pasakojama, kad kvailas vyskupas keliaudamas į York’ą, sutiko Robiną su jo žmonėmis, kurie kepė elnieną, sumedžiotą karališkuose medžioklės miškuose. Vyskupas iš pradžių pamanė kad netoliese gyvenantys valstiečiai medžiojo karaliui priklausančiuose miškuose ir liepė savo žmonėms sučiupti nepaklusniuosius. Plėšikai nesutrikę atsisakė – juk elnio jau nebeatgaivinsi, o visi esą siaubingai alkani. Vyskupas, kaip pasakojama, liepė savo tarnams apsupti neklaužadas “valstiečius”, kad vėliau juos galima būtų nubausti, bet plėšikai, tik pasijuokę, ėmė maldauti pasigailėjimo. Žinoma, vyskupas buvo nepalenkiamas. Pagaliau gaujos vadeivai įkyrėjo priekabės ir jam davus signalą likusiems miške gaujos nariams, pastarieji atskubėjo į pagalbą. Apstulbusį vyskupą paėmė į nelaisvę ir pareikalavo išpirkos. Bet tuo vyskupo nelaimės ir pažeminimas nesibaigė – Robinas privertė dvasininką  šokti džigą aplink didžiulį ąžuolą. Tik vėliau vyskupas buvo paleistas laisvėn. Beje, legenda tiek įsirėžė į žmonių atmintį, kad numanomą vyskupo pažeminimo vietą iki šiol vadina “vyskupo ąžuolu”.

Ilgą laiką iš lūpų į lūpas buvo perduodama kita laudyje mėgstama istorija apie plėšiko susitikimą su karaliumi Edward’u II. Anų metų padavimuose buvo pasakojama, kad karalius susirūpino jo valdose vis mažėjančiu elnių skaičiumi ir nusprendė susitvarkyti su gyvąjį turtą naikinančiais brokonieriais plėšikais. Karalius ir jo riteriai persirengė vienuoliais ir iškeliavo į girią, žinodami, kad garsusis plėšikas su savo gauja tyko ten nerūpestingų keleivių. Kaip ir buvo tikėtasi, plėšikai juos sustabdė ir pareikalavo pinigų. Persirengėlis karalius pareiškė, kad turi tik 40 monetų. Teisinguolis plėšikas neva pasiėmė tik pusę tų monetų, o likusias sugrąžino. Maloniai nustebintas tokio plėšiko elgesio, karalius pakvietė Robiną į Notingemą. Susitikti su karaliumi (plėšikai gi nežinojo, kad persirengę vienuoliai – karalius ir jo svita). Robinas ir jo žmonės krito ant kelių, prisiekė ištikimybę karaliui, o paskui pakvietė vargšus vienuolius vakarienės – sukirsti karališkosios elnienos kepsnio! Tik tuomet persirengėlis valdovas suprato, kad girioje įsikūrę valstiečiai tyčiojasi iš jo. Kai galiausiai karalius atskleidė, kas jis yra iš tikrųjų, susimilo ir atleido jiems su sąlyga, kad visi jie atvyks pasitarnauti dvarui, kai tik jis pašauks.

Gali atrodyti, kad ši istorija – visiškas žmonių pramanas, bet ji anaiptol nėra iš piršto laužta. Istoriškai yra žinoma, kad karalius buvo atvykęs į Notingham’ą 1332 metais. Žinoma ir tai, kad po kelių mėnesių nuo to įvykio Robino Hudo vardas buvo paminėtas pranešimuose apie karališkąjį dvarą. Tačiau neilgtrukus plėšikas dingo iš karališkojo dvaro, kad vėl pradėtų šeimininkauti Sherwood’o girioje ir liaudies padavimuose.

Pakanka kalbėti apie Robiną Hudą, laikas prisiminti jo šlovingąją kompaniją – artimiausią sėbrą John Little (Mažylis Džonas), Will Scarlet (Vilis Skarletas), Much the Miller’s son (malūnininko sūnus Mačas) ir, žinoma, Maid Marian (mergelė Merian).

Manoma, kad Mažylis Džonas buvo visai ne mažylis, o gana aukšto ūgio ir niūraus charakterio vyrukas. Kalbama, kad 1784 metais buvo rastas jo kapas Hathersage (Derbyshire). Kape buvo rasti labai aukšto žmogaus kaulai. Beje, jo kapą galima aplankyti minėto miestelio St. Michael bažnyčios šventoriuje esančiose kapinaitėse.

Jeigu kalbėtume apie linksmuolį vienuolį Tuką, vieningos nuomonės apie jį nėra. Vieni istorikai ir tyrinėtojai kalba, kad šiame herojuje liaudis sujungė kelių vienuolių bruožus, kiti tvirtina, kad iš tiesų būta tokio gyvenimą mylinčio žmogaus, mėgstančio pasilinksminti ir pašokti miško brolių kompanijoje. Galbūt tai buvo Robert de Stafford (Robertas Stafordas), šventikas iš Sussex (XV a. pradžia), kuris kartais prisidengęs brolio Tuko vardu dalyvavo linksmosios gaujos žygiuose. Iš kitos gi pusės yra žinoma, kad realiame gyvenime taip pat gyveno brolis Tukas. Ir šiuo vardu pasivadino šventikas iš Lindfield’o parapijos (West Sussex), kuris iš tikrųjų buvo žmogžudys ir plėšikas. O kai 1417 metais išėjo karališkasis įsakas dėl jo arešto, šventikas spruko į miškus ir ten slapstėsi.

O štai dėl garsiojo plėšiko mylimosios mergelės Marian metraščiuose iš tikrųjų randami labai prieštaringi duomenys. Manoma, kad ji buvo paprasčiausia mergina, kurią per gegužės šventes išrinko už jos grožį “gegužės karaliene”. Taip pat yra tyrinėjama versija, kad Marian buvo gražuolė, kurią globojo klastingasis princas John’as. O štai su plėšiku mergelė Marian susutiko tuomet, kai, keliaudama su svita per Sherwood’o girią, pakliuvo į Robino Hudo ir jo sėbrų surengtą pasalą. Bet ši versija – pakankamai prieštaringa, nes kai kurie mokslininkai aiškina, jog mergelė pasirodė prancūziškoje XIII amžiaus poemoje kaip piemenaitė su savo piemeniu Robinu. Ir tik po 200 metų nuo prancūziškosios poemos pasirodymo, mergelė pateko į legendą apie varguolių užtarėją.  Skaisčiosios mergelės reputaciją ji užsitarnavo jau gerokai vėliau, veikiant puritoniškai Viktorijos epochos moralei.

Įvairiausiais žygiais ir mitais apipintas garsiojo plėšiko gyvenimas, kaip manoma, pasibaigė 1346 metais. Jo gyvenimas nutrūko prozaiškai – manoma, kad jis mirė vienuolyne nuo nukraujavimo. Kalbama, kad Robinas Hudas susirgo, giminaitė vienuolė bandė jį gydyti nuleidinėdama kraują. Vienuolė persistengė su tokiu gydymo būdu. Ji paliko plėšiką vienuolyno celėje neperrišusi perpjautų kraujuojančių venų ir užrakino duris. Iš paskutiniųjų Robinas Hudas triskart papūtė į savo ragą. Draugai girioje išgirdo jo pagalbos šauksmą, tačiau atvyko per vėlai. Robinas Hudas prieš išleisdamas paskutinį kvapą, spėjo paleisti paskutinę strėlę. Ir toje vietoje, kur strėlė nusileido, pagal legendą, jis ir buvo palaidotas.

Check Also

Pasaulio lietuvių metams skirtas konkursas „Lietuva ir pasaulis mano akimis“

Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su Vilniaus lietuvių namais kviečia užsienio lietuvių …

Didžiausios melagystės

Vaikai mėgsta pamokančią istoriją apie Pinokį, kuriam meluojant pradėdavo augti nosis. Tačiau talentingi melagiai kartais …