Monday , November 18 2019
Home / Gyvenimas / Kuo didžiuojasi Lietuvoje likę lietuviai
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Kuo didžiuojasi Lietuvoje likę lietuviai

Lietuvoje vėl atgyja antiemigracinės nuotaikos. Nenuostabu. Žiniasklaidoje tekstų apie emigrantus visuomet padaugėja vasaros metu, kai Seimas išeina atostogų ir atšilus orams skaitytojai laukia lengvesnio turinio naujienų.

Emigrantų gyvenimai puikiai tinka tokiai žurnalistikai – jie intriguoja, piktina, bet abejingų dažniausiai nepalieka, kadangi kas septintas mūsų valstybės pilietis nebegyvena Tėvynėje ir veikiausiai antra tiek yra patyrę trumpesnę ar ilgesnę emigranto dalią. Tiesa, artėja rinkimai, o drauge ir eilinė raganų, atsakingų už Lietuvos byrėjimą, medžioklė. Kadangi emigrantai tiesiogine šio žodžio prasme nubyrėjo svetur, jie vis dažniau linksniuojami įtariai, su panieka jiems priekaištaujant neva jie išduoda savo šalį ir čia esančias galimybes.

Šie kaltinimai nėra nauji. Tokie moralizuojantys badymai pirštu mane prieš maždaug septynetą metų įkvėpė rašyti blogą apie mano patirtis išvykus iš Lietuvos, nes tiesiog pavargau nuo skirtingų emigrantų patirčių prastinimo į stereotipus. Bet štai šiemet vasarai grįžusi į Lietuvą pastebėjau, jog antiemigracinės nuotaikos neblėsta. Maža to. Šiandien, užuot tokias nuotaikas kursčius srutų pylimu ant išvykusių tautiečių, jos aštrinamos giriantis tuo, kad nebuvo išvažiuota iš Lietuvos, kad buvo drauge aukotasi diržų veržimosi epochoje ir iki šiol yra likę ryžto toliau puoselėti šią saviauką nagais ir dantimis kabinantis į Tėvynėje esančias galimybes. Tuo tarpu daugelis tų, kurie išvyko, pasirinko gyventi, dirbti ir mokėti mokesčius valstybėse, kuriose kasdienė rutina nėra grindžiama džiunglių įstatymais ir kur išlieka ne vien žavūs ir drąsūs.

Būtent išvykus iš Lietuvos galima patirti, ką reiškia negalvoti apie tai, jog mano gyvenimas priklauso ne tautai, darbdaviui, kaimynų nuomonei, o sau pačiai ar pačiam. Ir apsigyvenus svetur išvystama, jog tai, kas esi, ir tai, ką aplinka teigė tau esant, nebūtinai yra taip nekintama ir užtikrinta, kaip tikėjai esant.
Lina Žigelytė

Tie, kurie lengvai užsikrečia mūsų šalyje skleidžiama emigracijos kritika, pavojingai priartėja prie Lietuvoje jau keletą metų vis viešiau skleidžiamos neonacių propagandos – esą valstybėje išlieka ir turi išlikti stipriausi ir būtent šių stipriausiųjų išlikimą valstybė privalo garantuoti, nešvaistydama resursų silpnesniems, ne tokiems versliems, ne tokiems akiplėšiškiems ir nepakankamai lietuviškiems individams.

Vis dėlto, jei šiandien mūsų lietuvybės samprata tėra tolygi ryžtui užsiimti saviauka vardan tautos, neigiant, kad mums dabar išties svarbiausia ne tauta, o asmeninis gerbūvis, esame apsimelavę tautiškumo evangelistai. Taip, Atgimimo laikais tautiškumo retorika mobilizavo minias (nors jas ne ką mažiau mobilizavo ir prieš akis trupanti sovietinė sistema, „Roko maršų” muzika bei gatvėse vis dažniau regėti džinsai). Tačiau šiandien Lietuvoje tokios mobilizacijos nebepakanka, kadangi verkiant reikia kruopščiai sukurti funkcionuojančios valstybės santvarką ir ją palaikyti. Emigrantai tiesiog akis badančiai primena, kad tokios santvarkos nėra ir nebesutinka užsiimti saviauka. O štai antiemigracinių nuotaikų puoselėtojai giriasi ištverme aukojantis ant nefunkcionuojančios valstybės aukuro, kur rusena kelios gyvenimo Lietuvoje kūrimo galimybės.

Didžiavimosi tuo, jog nebuvo emigruota, pavyzdžių – apstu. Štai vieno Atgimimo laikais pradėto leisti laikraščio redaktorė žurnale moterims džiaugiasi, kad iš jos kartos niekas neišvažiavo į užsienį. Esą visi sugebėjo įsitvirtinti čia. Neseniai internete net pasirodė trumpametražis filmas „Pasiliko”, kuriuo siekiama parodyti, jog Lietuvoje yra pakankamai galimybių sėkmingai dirbti ir todėl nebūtina emigruoti. Šio filmo pirmasis kadras yra saulėlydžio glostomas vandens paviršius, kuriuo slysta vyro irkluojama valtis, o šalia jo sėdi lengva balta suknele dėvinti jauna moteris.

Toks nucukruotas, Rojaus sodo nekaltybe alsuojantis simbolizmas turėtų būti aiškus ir vaikui. Filmo herojai – keturi jauni žavūs vyrai ir viena moteris. Du vyrai pristatomi kaip dizaineriai, o kiti du yra režisierius ir verslininkas. Žiūrovui nepaaiškinama, nei ką režisuoja pozityviai apie gyvenimą Lietuvoje kalbantis režisierius, nei kokiu verslu užsiima verslininkas. Vienintelė į kamerą kalbanti moteris penkiolikos minučių trukmės filme pristatoma kaip projekto „Pasilik Lietuvoje” vadovė (filmas „Pasiliko” yra šio projekto dalis). Man kaip moteriai būtų įdomu sužinoti, kuo ši moteris užsiėmė iki minėto projekto ir kokias ji matė galimybes Lietuvoje prieš užsiimdama antiemigracine propaganda. Deja, žiūrovai to nesužino. Belieka svarstyti, galbūt filmas netyčiom pasako nerašytą (ir ne vien Lietuvoje gają) tiesą, jog jaunam vyrui siekti karjeros dažniausiai yra žymiai paprasčiau nei jaunai moteriai.

Žinau labai daug savo kartos draugų ir pažįstamų, kurie arba buvo išvykę iš Lietuvos ilgesniam laikui, arba tebegyvena svetur. Ir jie išvyko ne todėl, kad negebėjo įsitvirtinti čia, o todėl, kad pavargo gyventi vis tvirtindamiesi ir įrodinėdami sistemai bei sau, jog ir Lietuvoje įmanoma gyventi.
Lina Žigelytė

Reaguoti į pastaruoju metu kylančią eilinę antiemigracijos bangą noriu, nes kitaip nei aukščiau minėto laikraščio redaktorė, žinau labai daug savo kartos draugų ir pažįstamų, kurie arba buvo išvykę iš Lietuvos ilgesniam laikui, arba tebegyvena svetur. Ir jie išvyko ne todėl, kad negebėjo įsitvirtinti čia, o todėl, kad pavargo gyventi vis tvirtindamiesi ir įrodinėdami sistemai bei sau, jog ir Lietuvoje įmanoma gyventi.

Kai kurie iš šių asmeniškai pažįstamų emigrantų siekia karjeros, kiti neturi tokių užmojų ir tenkinasi mažiau atsakomybės reikalaujančiomis pareigomis. Dar kiti sėkmingai įkuria smulkaus verslo bendroves – lietuviško maisto parduotuves, tatuiruočių studijas, kirpyklas. Kai kurie užsienyje mokosi – profesiniuose kursuose, magistratūroje ar doktorantūroje. Pastarieji, kitaip nei nemaža dalis Lietuvos akademinės bendruomenės istablišmento, sėkmingai publikuoja savo darbus ne vien lietuvių kalba ir yra skaitomi kolegų užsienyje.

Nemažai pažįstamų emigrantų augina vaikus, kurie galbūt laisvai nekalba lietuviškai, bet jei taip įvyksta, šie vaikai tobulai įvaldo mažų mažiausiai anglų kalbą, žaidžia šachmatais, groja muzikos instrumentais, važinėja dviračiais ir tiesiog mėgaujasi vaikyste. Jiems nereikia augti nacionalizmu prisisunkusioje atmosferoje galvojant, jog jų gyvenimas visų pirma priklauso ne jiems, o tautai.

Kai aš prieš aštuonerius metus išvažiavau iš Vilniaus į Dubliną, čia palikau gerai apmokamą darbą žiniasklaidoje (tuomet mano atlyginimas po mokesčių buvo didesnis nei šiandien Lietuvoje esantis vidutinis darbo užmokestis). Ketinau pakeliauti, galbūt pastudijuoti, įgyti naujų patirčių. Išvykti iš Lietuvos mane paskatinę norai neką tesiskyrė nuo tų, kuriuos puoselėjo daugelis mano bendraamžių, kurie išsibarstė po Europos Sąjungą ir tolimesnius kraštus.

Kiekvienas nemeluojantis užsienyje bent keletą metų pagyvenęs ir dirbęs žmogus jums pasakys, kad kasdienybė nėra visuomet rožinė (ar, kaip dabar Lietuvoje mėginama įtikinti, turėtų būti violetinė). Teko ir vyno dėžes kartais nešioti trejetą metų dirbant vyno parduotuvėje, ir vieną naktį darbuotis sausainėlių fabrike. Pastaroji patirtis aiškiau nei pačios elementariausios marksizmą (kurio iki šiol baidomasi Lietuvos universitetuose) nagrinėjančios knygos iliustravo, jog darbą ir darbo santykius apibrėžia jų materialumas.
Fabrikėlis nebuvo vien gamybinė linija, o užgniaužė visus mano jutimus – mašinos šnopavo, sausainėlių kvapas dusino, akys nespėjo lakstyti tarp pamainos viršininkų, iš rankų krito šluotos, kuriomis paskubom rinkau trupinius, o vimdančiai saldus tešlos skonis sunkėsi į mane per visas poras.

Šiandien aš studijuoju privačiame JAV universitete doktorantūroje su šio universiteto suteikta stipendija, bet per aštuonerius gyvenimo ne Lietuvoje metus būta įvairių patirčių. Dubline teko dirbti ir padavėja, o grįžus namo kas vakarą skalbti uždūmavusių jautienios fahitų kvapo prisigėrusius rūbus. Tokios kokybės jautienos ir tokių fahitų Lietuvoje šiandien su žiburiu nerasi, nes maisto kokybė čia kasmet prastėja. Už tai turėtume padėkoti mūsų pamėgtiems ir valdžios remiamiems prekybos centrams, kuriuose nepastebimai sūriai tampa sūrio gaminiais, sviestas – riebalų mišiniu, o per dvidešimt laukinio kapitalizmo metų neatsiranda lęšių pasirinkimo ir daržovių įvairovės. Airijoje juokaujama, kad airiai valgo jų vėliavos spalvų daržoves – kalafiorus, brokolius ir morkas. Lietuvoje panašu, tik šis trejetas kitoks – bulvės, agurkai, pomidorai. Bet apie Lietuvos maisto kultūrą ir jos sąmoningą skurdinimą arba dirbtinai branginamą gurmanizavimą, kurie bado akis būtent dėl gyvenant svetur įgytų žinių ir įsisavintų mitybos įpročių, reiktų rašyti atskirai.

Tie, kurie lengvai užsikrečia mūsų šalyje skleidžiama emigracijos kritika, pavojingai priartėja prie Lietuvoje jau keletą metų vis viešiau skleidžiamos neonacių propagandos – esą valstybėje išlieka ir turi išlikti stipriausi ir būtent šių stipriausiųjų išlikimą valstybė privalo garantuoti, nešvaistydama resursų silpnesniems, ne tokiems versliems, ne tokiems akiplėšiškiems ir nepakankamai lietuviškiems individams.
Lina Žigelytė

O kol kas grįžtu prie savo teiginio, jog Lietuvoje antiemigracinės nuotaikos vis iškyla dėl emigracijoje apleidžiamo saviaukos instinkto. Nes būtent išvykus iš Lietuvos galima patirti, ką reiškia negalvoti apie tai, jog mano gyvenimas priklauso ne tautai, darbdaviui, kaimynų nuomonei, o sau pačiai ar pačiam. Ir apsigyvenus svetur išvystama, jog tai, kas esi, ir tai, ką aplinka teigė tau esant, nebūtinai yra taip nekintama ir užtikrinta, kaip tikėjai esant. Gatvėje susiduri su žmonėmis iš nematytų kultūrų, atsiduri parduotuvėje, kurioje neatpažįsti nė vienos daržovės, supranti, kad gimnazijoje dešimtukais vertintos tavo anglų kalbos niekas nesupranta ir kad tavo lietuviškas universitetinis aukštasis kai kuriose srityse paliko apgailėtinų spragų.

Taigi, emigracija yra ištisinė akistata su nesaugumais. Galbūt todėl kai kurie svetur teišbūna metus, kitus. Tie nesaugumai – tai ne vien tikimybė negauti kvalifikacijai derančio darbo, susirgti ar dėl laiko bei atstumo prarasti draugus. Šie nesaugumai – tai ir namie likę senstantys tėvai, ir neįsigytos paskolos bei nekilnojamasis turtas, ir per keletą metų Lietuvoje nepasiekta karjera, kurios ypač mano kartos žmones aplinka čia spaudžia siekti.

Šiandien emigrantai daugeliu prasmių yra Lietuvos gyvenimo ritmui svetimi žmonės, todėl pilantys žibalo į tai, ką šiuo metu knygynuose graibstoma kelių lietuvių akademikų parašyta populiariosios filosofijos knyga vadina nerimu. Čia turiu omeny ypač savo kartos žmones, kurie Lietuvai nebeneša to įdirbio, už kurį mes įpratome vertinti egzilio poetus ir rašytojus (grįžus atostogoms išleidžiamų ar vis čia tebesiunčiamų pinigų Tėvynei iš emigrantų jau nebepakanka).

Šiandien mes, emigrantai, neberašome nostalgiškos literatūros, o tai, kas mūsų knygynuose masiškai parduodama kaip emigrantų literatūra ar literatūra apie emigraciją, jau seniai springsta nuvalkiotais naratyvais ir skurdžia literatūrine kalba. Mes šiandien nebegaminame tautiškumą mobilizuojančios kūrybos, nes kūryba gali ir turi mobilizuoti ne vien tautiškumą (tie patys egzilio autoriai niekada neapsiribojo vien tautiškumo sklaida). O šiandien Lietuvoje geidžiama surogatinio tautiškumo – rėkiančio trispalvės tonais, bet tuščio, agresyvaus ir todėl bauginančio.

Prieš dešimtmetį emigrantai svetur dažniausiai traukė norėdami geresnės buities. Šiandien iš čia reikia bėgti nuo sveikatą per kelis metus suluošinančios darbinės rutinos, sveiku protu nesuvokiamų mokesčių ir kapų tylos mūsų miestų gatvėse, kuriose draudžiama elgetauti, paišyti grafičius, prašyti litų už grojamą muziką ir kur garsus juokas palydimas įtariais žvilgsniais.

Taip, Lietuvoje – išties nerimas. Nes gąsdinančiai didelė piliečių dalis pavargo aukoti savo gyvenimus ant tautos aukuro, kur amžina nešildančia ugnimi rusena su gyvenimo kokybės gerinimu nieko bendra neturintys skambūs žodžiai tvarka, tiesa ir tiesingumas. O šiuos žodžius kraują stingdančiu unisonu šiandien skanduoja ir neonaciai, ir intelektualai, ir pasimetę Lietuvos gyventojai, atsiduodantys violetinės revoliucijos banditams, kurie save pakrikštijo vietiniais mesijais. Emigruojantieji tiesiog išsižada šios pseudoreliginės realybės. Todėl jie vis tampa raganų medžioklių taikiniais.

delfi.lt

 

Check Also

Geras nekilnojamas turtas – investicija ateičiai

Geras nekilnojamas turtas – neabejotinai gera investicija, kuri pasiduoda tendencijai laikui bėgant brangti. UAB „Ecodomus“ …

Abipus geležinės uždangos: prieš ir po 1991-ųjų

Daiva Tamošaitytė, 1989. Algimanto Žižiūno nuotr. Daiva TAMOŠAITYTĖ Su koncertais dukart teko apsilankyti svečiose šalyse, …