Wednesday , October 17 2018
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Raupsuotieji

Raupsuotieji

Kodėl apnuoginu savo gyvenimą, savo šeimą ? Nes nebegaliu tylėti. Noriu šaukti, klykti, rėkti… Jaučiu kaip pamažu lūžtu. Žinau, kad yra žmonių, galbūt organizacijų, kurios gali mane išgirsti ir padėti. Todėl šiandien šaukiuosi jūsų pagalbos. Noriu turėti galimybę išvykti su vaikais į užsienį. Tik ta svajonė, kad vaikai galėtų lankyti mokyklą, išeiti į kiemą, kad nereiktų kaskart valyti apspjaudytų kiemo sūpynių, verčia mane kalbėti ir melsti jūsų pagalbos. Meldžiu išgirskite mane. Padėkite.

Šiandien neįprastai karšta diena… tvanku, trūksta oro, net kvėpuoti sunku. Imu vaikus už rankų ir veduosi į virtuvėlę. Ten laukia būrelis vos pažįstamų, bet labai nuoširdžių ir draugiškų moterų su vaikais. Vaikai – patys mieliausi svečiai. Paralyžiaus pažymėti veideliai šypsosi, sustingusios rankos apkabina balionus ir jų akytėse nuovargį pakeičia džiaugsmas. Iš jų drąsiausios viešnios Mildutės lūpose suskamba labai trumpa angliška Happy Birthday versija. Ant palangės susėdę mano mažyliai trumpam suklūsta ir stebi visą tą chaotišką sceną. Skubiai apsikabiname, pjaustome tortą, nes nuo palangės nušokę drąsiausi svečiai jau bėga į koridorių atlikti kasdienių ritualų – pažaisti gaudynių. Visa aplinka neįprasta kaip ir visi svečiai – vaikų reabilitacijos klinika. Todėl šventė kukli ir trumpa, o ryte laukia kelionė namo…

Pirmą kartą išgirdau apie autizmą kai dvynukams Mykolui ir Gabrieliui buvo du su puse metukų. Tai skambėjo kaip baisus nuosprendis: ,, Jūsų vaikai autistai, ponia. Pagalvokite apie ateitį. Suraskite jiems gerą internatą ir ten juos palikite. Vis vien nieko gero iš jų nebus. Jūs gi viena, o nemokyti jie nė prie ūkio netiks…“ Pusė metų nebyliai žvelgiau į vaikus. Sunkiai suvokiau, kodėl tokie judrūs ir mieli vaikai bandę kalbėti – staiga nutilo. Lyg visa vaikystė paniro į chaotišką baimių liūną. Autizmas man buvo lyg vagis, pavogęs iš manęs vaikus ir sielos ramybę… ir artimuosius. ,,Būtum žinojusi, kad tokie gims, būtum geriau abortą pasidariusi“. „Tokie vaikai neturėtų gyventi“ – skambėjo iš pačių artimiausių lūpų.

Nurijusi kartėlį, nusišluosčiusi ašaras, pradėjau vaikams ieškoti ugdymo įstaigos. Tuo metu glaudžiausi pas tėvus, kurie gyvena nedideliame miestelyje. Artimiausias bendro lavinimo darželis buvo už dešimties kilometrų. Vos gavę vietą, pradėjome lankyti. Iš pradžių labai maloniai pasirodžiusi auklėtoja, jau po pirmos savaitės lankymo parodė tikrąjį savo veidą. Nors miesto savivaldybė skyrė padėjėją mano vaikams, auklėtoja darė viską, kad jų atsikratytų. Agitavo tėvus, kad rašytų skundus, jog tokie vaikai negali lankyti bendro ugdymo darželių. Tokių teisuolių mamų atsirado netgi keturios. O tuo tarpu auklėtoja vaikams draudė dalyvauti bendrose veiklose su vaikais. Kai visi piešdavo ar mokydavosi, juos liepdavo padėjėjai išvesti į koridorių ir vedžioti ratais. Yra net buvę, kad  Mykolą išplėšdavo iš vaikų rato ir verkiantį išvesdavo. Iki dabar dar vaikas vengia kitų vaikų susibūrimų… nes tuomet skaudėjo.

Aš palaipsniui tapau niekur nepageidaujama – „invalidų motina“. Apie mano vaikus netruko kalbos pasklisti po visas apylinkes. Motinos dienos proga rengtoje šventėje taip pat neteko sudalyvauti. Pasak įstaigos direktorės, tokių vaikų nereiktų reklamuoti. Atsimenu paskutinę dieną tame siaubingame darželyje. Atvedusi vaikus, persirengimo kambaryje sutikau vieną mamą, kuri atnešė vaišes savo vaiko gimtadieniui. „Tie invalidai mano vaiko torto nevalgys“ – skambėjo jos frazė. Ji nekreipė į mane net dėmesio, lyg aš būčiau kokia permatoma siena. O mano vaikai tuo tarpu žvelgė į ant stalo sudėtus saldainius net nenutuokdami, kad čia jie – tie nepageidaujami vaikai. Norėjau skradžiai į žemę prasmegti… Bet grįžau namo. Išsiverkiau. Ir nuvykau pasiimti vaikų anksčiau nei įprastai. Vaizdas pribloškė. Ant stalo sudėti vaišių likučiai, vaikai pasipuošę šventinėmis kepuraitėmis su auklėtoja šoka rateliu aplink jubiliatą, dainuoja… o maniškiai sėdi nuo ašarų pasruvusiomis akimis ir gailiai stebi linksmybes nuo sofos. Judviejų stalelis klasės kampe, kur jie valgydavo atskirai nuo visų – tuščias. Vos išvydę mane tarpduryje, mažyliai pašoko ir atbėgo man į glėbį. Paskui mus į persirengimo kambarį atskubėjo padėjėja. Žinoma paklausiau, kaip sekėsi mano vaikams kartu gimtadienį švęsti? Atsakymas: „na davėme jiems sulčių atsigerti“. Atsimenu kaip sunku buvo vairuoti… ašaros liejosi, iš skausmo plyšo širdis, o vaikai, galiu prisiekti, nuoširdžiai jautė, kad ten nebegrįš ir džiaugėsi.

Išvykau iš tėvų namų. Labai sunkiai radome, kas išnuomotų butą uostamiestyje. Gavome vietą spec. darželyje. Labai džiaugiausi, svajojau eiti pagaliau į darbą, o vaikai gaus tinkamą ugdymą. Klydau… Skaudžiai klydau. Jau už mėnesio Mykolas atsigėrė darželyje rasto statybinio dažų skiediklio. Net greitosios niekas nekvietė kol nepareikalavau. Tos dienos siaubas tęsėsi vos ne pusmetį. Vaikus rasdavau miegančius nukritusius ant sofos ar ant žemės persirengimo kambaryje – tai adaptacija, teigė auklėtojos. Nuolat alkani. Viena iš mamų pietų metu net matė, kaip auklėtojos net nedavė vaikams valgyti, nes pasak jų, jie vis vien nenori – tai adaptacija. Dienos slinko, o vaikų kūnus dengė vis daugiau mėlynių ir plėštinių nagų žymių. Darželio kiemo sūpynės ir žaidimų aikštelė – tik sveikiems vaikams, jums ten negalima. Jūsų vaikai neturi teisės trukdyti sveikų vaikų švenčių – paskutinis direktorės pareiškimas susirinkimo metu tėvams. Visas būrys tėvų… užtrenkėme ir to darželio duris.

Rugsėjo mėnesį duris mums atvėrė kitas spec. darželis. Auklėtojos puikios, rūpestingos. Čia vaikai pavalgę, linksmi, gali žaisti vaikų žaidimo aikštelėje. Lyg ir viskas puiku ir neturėčiau kuo skųstis. Deja, kaip ugdyti autistiškus vaikus praktikos beveik neturi. Kiek galimybės leidžia – vedu privačiai pas logopedus, psichologus. Lankome net valstybės finansuojamą šunų terapiją. Pavyko susiorganizuoti vaikams delfinų terapiją – nereali patirtis. Po truputį pradėjome lyg atsigauti, lyg ir ašaros visos išverktos ir vis dažniau atsiranda šypsenos vaikų veide. Vieną dieną su terapeutais nusprendėme, kad vaikams reiktų gyvūnėlio namie.

Taip atsirado naujas šeimos narys – katinas. Ir kokį vardą jam bedaviau, vaikai jį vis vien taip ir vadino – „katinas“. Sūnus Gabrielius keldavosi ketvirtą ryto, kad su juo pažaistų, pamaitintų. Vakarais gaudynių jau žaidė ne dviese, o trise. Net į kiemą eidavo kartu be pavadėlio kaip šuniukas. O maudytis į vonią nubėgdavo greičiau nei vaikai. Apie tokių gyvūnų draugystę su autistiškais vaikais mes matome tik BBC reportažuose. Ir ši laimė mums buvo atimta. Tą dieną katinas išbėgo anksčiau į kiemą, nei mes. Kol apsiavėme batus, apsirengėme striukes, jau suskambo durų skambutis. Kaimynė. Nevesk vaikų į lauką, ten jūsų katinas… šiurpas nuėjo per visą kūną. Jam nusuko galvą ir padėjo jį prie laiptinės įėjimo. Kas buvo po to ? Raidos centre pjaustome tortą, bandau šypsotis. Praėjo keturios savaitės po šitų įvykių. Gabrielius tris savaites kandžiojo sau ranką, klykė vos išėjęs į kiemą ir neradęs ten katino. Paniškas brolio ir manęs saugojimas vis dar labai stiprus. Kaip dabar gyventi – nežinau. Viską, ko pasiekėme, ko išmokome, ką sukūrėme, viskas dingo per akimirką.

Be abejo, Jus domina klausimas apie tėtį? Nepasakosiu visų vargų. Paliko mane dar besilaukiančią, nenorėjo dvynukų. Kai buvo 5 mėnesių nėštumas sužinojau, kad Olandijoje gyvena su meiluže. Dabar susitiksime teisme. Kaip dabar gyvename? Nežinau kaip tai pavadinti. Egzistencija? Jau penki metai nežinau ką reiškia laisva diena. Nežinau ką reiškia šventė su artimaisiais šeimos rate. Nežinau ką reiškia, kai gimtadienio proga kažkas pabeldžia į duris ir jas atvėrus pamatau savo seseris. Telefonas taip pat tyli… Vaikai jau priprato gimtadienio žvakutes užpūsti tik su mamos pagalba. Daugiau smurto ir atstūmimo nei šypsenų – tai jau tampa norma. Mes net nežinome ką reiškia pilnas šaldytuvas… Carite ketvirtadieniais dalina duoną.

 

Audronė Rudauskienė

audrone.dobilaite00@gmail.com

saskaitos nr: LT217181300258733471

Paypal adresas: regina.dobiliene@gmail.com AudroneR

 

Redakcija neatsako už skaitytojo publikuotos medžiagos turinį, formą ir kalbą.

Check Also

Diskriminacija po referendumo? Netylėkime!

Žinių portaluose jau nuskambėjo ne viena istorija apie Jungtinėje Karalystėje pagausėjusius rasizmo ir ksenofobijos išpuolius prieš …

Gyventi! Airijoje gyvenantys lietuviai nepasiduoda, išgirdę sunkiai sergančios dukters diagnozę

Luiza ir Mantas, gyvenantys Airijoje, praėjusių metų rudenį sužinojo, kad jų trimetė dukrelė Eva serga …