Sunday , May 19 2019
Home / Gyvenimas / Skaitytojų Laiškai / Įspūdžiai po britiškų vestuvių
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Įspūdžiai po britiškų vestuvių

Kad jaudinausi ir negalėjau nuryti anei vieno užkandžio (net miniatiūrinio sūrio pyragėlio), nedetalizuosiu. Kiekvienąsyk man prasižiojus, išdavikas akcentas priversdavo pašnekovą kilstelėti antakius: „Lithuania? I see…“ Visgi negalėjau praleisti progos savo akimis pamatyti, kaip vyksta tradicinės angliškos vestuvės. Papasakosiu ir jums, gal pravers?

Sakoma, kad anglai gyvena mažiausiuose kambarėliuose Europoje, tačiau atvykusi į renginio vietą išsyk supratau, kad jaunieji nepasikuklino – ceremonija paskirta viename prabangiausių Jokšyro viešbučių. Erdvios salės aukštomis lubomis, rožėmis išpuoštos žvakidės, ką ten bekalbėti – tame viešbutyje tualetai didesni už mano nuomojamą būstą!

Vestuvėse apsieita be religinių ceremonijų – oficialioji dalis ilgai neužtruko, o frakuoti viešbučio darbuotojai pasirūpino, kad viskas vyktų sklandžiai ir joks iš anksto šampano padauginęs svečias nepavėluotų užimti savo vietą. Jauniesiems sumainius žiedus, prasidėjo sveikinimų dalis. Dar kvietimuose buvo subtiliai užsiminta, kad vokeliai laukiami labiau nei pietų servizai ir virtuvės kombainai. Salės kampe tuo tikslu paruošta vieta sveikinimams – staliukas su jaunųjų tėvų vestuvių nuotraukomis, dėžute vokeliams ir knyga, kurioje  galima užrašyti savo palinkėjimus, tad įteikinėti dovanų jauniesiems į rankas neprireikė, kaip, savaime suprantama, neprireikė ir gėlių. Vis negaliu pamiršti draugės vestuvių Lietuvoje, kur vargšė nuotaka vos spėjo suktis priiminėdama gėles ir dovanas, o kitą dieną neišmanė, ką daryti su pilna vonia rožių (kas kurias padovanojo irgi vargu ar beatsiminė).

Išbučiavę jaunuosius svečiai pasklido po salę – kas pažindinosi, kas ragavo užkandžius, kas skubinosi prie baro nusipirkti gėrimą ir čia pat grįždavo perbalusiais veidais išgirdę nekuklią kainą. Lietuviai dažnai stebisi, kad britiškose vestuvėse tenka už save mokėti, kur tai matyta! Iš tiesų svečiams pasiūloma gėrimų ir užkandžių, bet, žinoma, ne tiek, kiek dažnam šventės dalyviui norėtųsi, tad jei jums tos taurės vyno pasirodo per maža, jūsų reikalas yra „pasipildyti“ už savo pinigus.

Pietūs patiekiami ne prie vieno ilgo stalo, kaip dažnai daroma Lietuvoje, o prie atskirų stalų, kur žmonės susodinti grupelėmis, stengiantis sumaišyti jaunojo ir jaunosios artimuosius, kad šie galėtų geriau susipažinti. Ant stalų mūsų laukė maži suvenyrai, kuriuos galėjome pasiimti atminčiai, labiausiai džiaugėsi mažieji svečiai, nes rado saldumynų, pieštukų, knygelių – matyt, jaunieji apdairiai pagalvojo, kuo reikės užimti pačius nekantriausius, kad sėdėjimas prie šventinio stalo jiems neprailgtų. Aš kaip suvenyrą norėjau pasiimti svečio kortelę su neteisingai užrašytu mano vardu (ne pirmas kartas, ne paskutinis), bet po poros taurių vyno ir tai pamiršau.

Maistas, kaip ir dera tokia proga, nenuvylė, tačiau prie britiškų tortų aš tikriausiai niekados nepriprasiu – vestuvinis tortas buvo sausas kaip duona, paslėptas po sunkiu sluoksniu glaisto. Kad nereikėtų vargti pjaustant, buvo patiekti ir tokie patys keksiukai, kurie atrodė itin dailiai, tačiau skoniu nesužavėjo. Mano asmeninė patirtis liudija, kad tie mūsų mėgstami drėgni ir sluoksniuoti lietuviški pyragai užsieniečių taip pat nežavi. Įpratimas – antras prigimimas, ar kaip ten sakoma. Bet svečio darbas per vestuves yra viską girti ir viskuo žavėtis, todėl valgiau tą sausą tortą nei necyptelėdama.

Dalyvaudama šiose vestuvėse bene pirmą sykį taip aiškiai suvokiau, kodėl britai laikomi tradicijas puoselėjančia tauta. Juk, pripažinkime, kasdieniame gyvenime panašiau, kad jiems į tradicijas yra nusispjauti. O štai vestuvėse vis dar laikomasi kai kurių senovinių tradicijų, pavyzdžiui, iškilmingas kalbas sako jaunosios tėvas, jaunikis, jaunojo tėvas ir kartais vyriausiasis pabrolys. Moterys tik šypsosi ir braukia susijaudinimo ašaras, štai tau ir feminizmas. Tiesa, turiu pripažinti, buvau maloniai nustebinta, nes visos nuskambėjusios kalbos buvo sumaniai apgalvotos, įdomios istorijos iš jaunųjų gyvenimo, o ne pasiruošti banalūs eilėraščiai kaip dažnai nutinka lietuviškose vestuvėse. Beje, dalis moterų šventės metu dėvėjo skrybėlaites ar tradicinius aksesuarus (angl. fascinator).

Po oficialios dalies ir pietų svečiai pabiro po viešbučius: kas nusnaudė valandėlę, kas persirengė ar į batelius žemesniais kulnais įšoko ir vakarop, šiek tiek labiau atsipalaidavę ir su patogesniais rūbais grįžo į perstatytą salę, kurioje jau siautėjo vestuvių daininkas. Repertuaras – nuo Elvio iki CeeLo Green. Negalėjau savo akimis patikėti, kaip tie garbaus amžiaus dėdės ir tetos šoka. Sakytum, lyg visą gyvenimą būtų tų judesių mokęsi. Slapta pafilmavau, grįšiu į Lietuvą, mamai parodysiu.

Pasakysiu baisiausią dalyką, dauguma skaitytojų susigriebs už širdies – iš vestuvių į viešbutį grįžome apie vidurnaktį. Nekilnojome stikliuko iki paryčių ir nesusitikome pagirioti antrą dieną, nedainavome užstalės dainų ir nežaidėme žaidimų, nuotaka netgi neteko progos suvystyti lėlę ir, įsivaizduokit, niekas nesusimušė. Dauguma svečių ėmė skirstytis apie vidurnaktį, žinoma, gal vienas kitas užsibuvo ir ilgiau, tačiau niekas nebuvo per prievartą įkalbinėjamas nei gerti, nei šokti, nei dainuoti, nei ilgiau pabūti, visi pasilinksmino tiek, kiek norėjosi ir, nuvargę nuo šokių, atsisveikino ir patraukė namo.

Neabejoju, kad daugeliui skaitytojų šios vestuvės skamba nuobodžiai. O gal jūs dalyvavote visiškai kitokiose angliškose vestuvėse? Žinau tik, kad man visai patiko ir lietuviškų tradicijų aš nepasiilgau. Gal tik gabalėlio medaus torto.

Check Also

Anglijos lietuvių entreprenerių apklausa

Pirmiausia, norėčiau prisistatyti: esu Tomas Jankus, socialinių mokslų magistrantas, pabaigęs 1,5 m. magistro studijų kursą …

Dalia Pečkytė – pirmą eilėraštį parašiau pirmoje klasėje

Nuo pat mažų dienų mačiau nepaprastą gamtos grožį, – visi metų laikai man buvo stebuklingi. Pavasarį …