Sunday , September 20 2020
Home / Gyvenimas / Emigrantų istorijos / Emigranto grįžimas namo: keliai ir klystkeliai. II dalis. Ar mokame būti laimingi?
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Emigranto grįžimas namo: keliai ir klystkeliai. II dalis. Ar mokame būti laimingi?

Taigi, pagaliau suradau laiko atiduoti duoklę visiems pirmąjį straipsnį skaičiusiems ir laukusiems tęsinio. Geroms istorijoms gimti teko kelias savaites atidžiai vertinti ne tik mane supantį aplinkinį pasaulį, tačiau ir visiškai atsitiktinai sutiktus žmones, lankytis tokiose vietose, kuriose tautiečių elgesys atsiskleidžia visu savo grožiu. Pasirodo, vertinti kitus nėra toks jau sunkus darbas, nes vyrauja keletas labai būdingų tautiečiams savybių.

Naują auditoriją, norėtųsi nuteikti tam, jog tai straipsnis apie ieškojimus to tikrojo recepto, kaip tapti ir būti laimingu, o ne noras veltis į buitį ar žeminti vieną ar kitą socialinę grupę. Pačiam teko būti ir patriotu, ir emigrantu, o šiuo metu ir sugrįžusiu tautiečiu. Tačiau apie viską iš pat pradžių.

Automobilyje sukrauti lagaminai tapo pagrindine priežastimi nenustoti šypsotis, žinant jog viskas, kas kelerius metus buvo tik šviesios mintys, jau pasiekiama ranka. Ir trisdešimties valandų kelionė automobiliu – menkas formalumas. Net pati šilčiausia šių metų diena Jungtinėje Karalystėje kelionės pradžioje regis buvo sėkmės pranašas. Deja, džiugias akimirkas teko trumpam pamiršti kertant Lenkiją ir artėjant Lietuvos link. Nesinorėtų kaltinti vis įžūlesnių vairuotojų, kurių su kiekvienu kilometru važiuojant rytų kryptimi vis daugėja, todėl atpirkimo ožiu pasirinkau nuovargį. Kaip kiekvienas darbas dirbamas iki pabaigos atsiperka, taip ir įvažiavus į Tėvynę staiga tapo lengviau kvėpuoti, medžiai sužaliavo dar sodresne spalva ir žmonės gražesniais patapo. Pora dienų pailsėjus ir atgavus jėgas, su didele energija ir nesuvaidintu užsispyrimu bei didžiule motyvacija teko bandyti darbintis, siekiant kad bedarbystė neapkarstų. Buvau iš tų, kuriems pasiseka ir jau kitą savaitę atverčiau naujo gyvenimo etapo puslapį. Susidarė sąlygos padirbėti skaitytojams.

Pirmoji diena darbe prasidėjo kaip ir per kelerius metus, įprastus užjūryje, – pasistengti su visais elgtis taip, kaip išmokė gyvenimas Jungtinėje Karalystėje. Juk plati šypsena ir mandagumas tikrai labai kasdieniai dalykai, kurie paprastus dalykus paverčia mielesniais, o iš sudėtingų situacijų išsisukti kur kas lengviau! Dabar laikas nusišypsoti tiems, kuriems visa ši istorija atrodo labai naivi. Naivus buvau ir aš pats, iki tos akimirkos, kai, apsipirkinėdamas nedidelėje parduotuvėlėje, ištariau tris Magiškus žodžius “ačiū”, “viso geriausio” ir “geros Jums dienos”. Žodį “Magiškas” pradėjau didžiąja raide ne dėl neraštingumo, o dėl jo didelės galios. Išeinant pro duris nuskambėjo kito kliento frazė: “Iš kur čia padavė tokių sup*** malonių?” Akivaizdu – taisyklės, kurios galioja kitose šalyse, nebūtinai galioja Marijos žemėje. Gan keistokas, tačiau ilgam įsiminęs nutikimas nenugalėjo vis dar gana didelio optimizmo.

Nauja diena su savimi atnešė ir naujų idėjų. Nutariau susitikti su keliais senai matytais gerais draugais. Užduotis ne iš lengvųjų – per kelerius metus beveik visi jie suspėjo tapti šeimos vyrais ir vakarinės pramogos tapo sunkiai prieinama prabanga. Visgi, atsirado savanoris, padėjęs patyrinėti naujausias vakarinio Kauno siūlomų pramogų tendencijas. Kuklus pasisėdėjimas prie dviejų bokalų pasiilgto lietuviško alaus nelabai tenkino pramogų pasiilgusio seno klubų lankytojo. Nusprendėm pasirinkti artimiausią kokteilių barą, kurio pavadinimas tiesiogiai kalbėjo apie būseną, kai jauti, jog kažkur taip jau buvo. Apsirikau – to dar niekada nėra buvę per dešimtmetį. Artinantis prie įėjimo net nebūčiau pagalvojęs, kad prie durų viskas ir pasibaigs. Iš apačios pakilęs labai rimto veido apsaugininkas uždavė per sudėtingą klausimą. Tikrai nežinojau ką atsakyti žmogui klausiančiam, kodėl aš toks išsišiepęs? Ir akivaizdžiai rodančiam nepagarbą. Galėjau tikėtis, kad galbūt teks įrodyti, jog man jau greit sukaks dvidešimt aštuoneri arba, kad jam nepatiks mano apsirengimo stilius, bet tikrai nelaukiau “šypsenų žudiko”. Regis, ir šioje vietoje draudžiama būti laimingu, todėl pasukome į kitas ne mažiau populiarias vietas, kur maloniai buvome kviečiami ir priimti.

Išvadų daryti dar neskubu, pavadinčiau tai prielaidomis, kurios vieniems atrodys kvailos, kitiems – absurdiškos, o tretiems – labai tikslios ir teisingos. Tiesiog norisi tikėti, kad viskas yra kitaip nei atrodo. Kad lietuviai moka būti laimingi ir nori tokiais būti, nepaisant to, jog televizijoje reklamos tik apie vaistus nuo baisiausių ligų, o pirmuosiuose laikraščių puslapiuose tik kraupiausios avarijos ir sunkiai suvokiami nusikaltimai. Žinoma, sunku pastebėti žmones, darančius kažką gero, nes vienas bjaurus poelgis visuomet persveria dešimtį gerųjų. Šiuo straipsniu norėčiau perduoti vienintelę mintį – nebijokime būti laimingi ir tai parodyti!

Check Also

Pietryčių traukiniai pakvietė lietuvį berniuką į traukinius pažvelgti iš arčiau

Šiemet jau dvyliktą kartą pasaulyje buvo minima Pasaulinė autizmo supratimo diena. Nuo 2007 metų Jungtinių …

Įsivaizduojami miestai

Akvilina CICĖNAITĖ Kitais metais sukaks dešimtmetis, kai esu išvažiavusi iš Lietuvos, o aš vis dar …

5 comments

  1. Po pirmojo straipsnio, skeptiskai pamasciau, palauksiu kokios zinios is Lietuvos bus 🙂 ir neklydau. Lietuviu "draugiskumas" tikrai per krastus liejasi. Nedrisciau teigti, kad visi, yra labai daug siltu ir maloniu zmoniu, bet po ilgesnio laiko uzsienyje tikrai krenta I akis musu niurumas. Paprasta situacija, gryzom atostogu ir vaziuodami siauroje gatveleje pasitraukem I sona praleisti is priekio vaziuojancia pagyvenusia pora, sedim su vyru su sypsenom, o seneliai taip piktai paziurejo, kad pasijautem kalti, jog isvis mandagus buvom.
    Istikruju sekmes autoriui Lietuvoje, as neturiu tiek drasos mesti viska ir vel pradeti nup nulio. Ir linkiu neprarasti tos britiskos syppsenos bei tikejimo ka darai.

  2. Maziau Tv ir daugiau gamtos. O sypsotis ir elgtis kulturingai reikia. Taip bent kazkoks teigiamo ivyktu musu Lietuveleje.

  3. As manau, kad reikia visiems maziau piktintis, kritikuoti… Dziaukimes, jei ismokome buti mandagesniais. Nesmagu, kai grize zmones I LT pradeda jaustis 'geresniais' ir tikisi, kad tiek Lietuva, tiek jos gyventojai taip pat turetu buti kitokie ir pasikeite…ypac vyresni zmones (!). Tokie dalykai greitai nevyksta. Geriau pagalvokime, kokie mes butume, jei gyventume toje pacioje aplinkoje, jei nebutume tureje galimybes isvaziuoti ir kazko ismokti… Bet galime buti ir toliau mandagus, malonus, ir uz tai nelaukti pagyrimo, gero ivertinimo, ar to paties,- girl ne is karto. Sekmes visiems!:)