Tuesday , June 18 2019
Home / Gyvenimas / Emigrantų istorijos / Emigranto gįžimas namo: keliai ir klystkeliai. III dalis. Liūdnų veidų šalyje kelių eismo taisyklės negalioja
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd
Liūdnų veidų šalyje kelių eismo taisyklės negalioja
Liūdnų veidų šalyje kelių eismo taisyklės negalioja

Emigranto gįžimas namo: keliai ir klystkeliai. III dalis. Liūdnų veidų šalyje kelių eismo taisyklės negalioja

Liūdnų veidų šalyje kelių eismo taisyklės negalioja
Liūdnų veidų šalyje kelių eismo taisyklės negalioja

Linkėjimai iš liūdnų veidų šalies, kur šypseną nusipirkti kainuoja kur kas brangiau nei gali pasirodyti. Šįkart straipsnyje tik keletas nedidelių akmenukų į brolių lietuvių daržą. Kas kitas pasijuoks iš mūsų, jeigu ne mes patys.

Grįžau į Tėvynę ir, atrodo, kad per porą mėnesių jau turėčiau būti pripratęs prie atšiauraus tautiečių būdo, prie kriminalinių istorijų pirmuose laikraščių puslapiuose ir prie betvarkės visose sferose, su kuriomis tik tenka susidurti. Deja, regis, prie to priprasti niekada nepavyks, jei iš visų jėgų stengsiesi būti tuo, kuo tave auklėjo būti nuo mažų dienų – doru žmogumi.

Pažadą ir toliau skaitytojus džiuginti ar pykdyti savomis istorijomis darosi vis sunkiau tesėti. Nuo straipsnių apie emigrantus ir jų sėkmingų ar absurdiškų istorijų jau darosi bloga. Sudėtinga sugalvoti, kas dar gali nustebinti ar sudominti. Būtent dėl šios priežasties šįkart nesistengsiu įžvelgti teigiamų ir malonių dalykų, o kaip ir dera tikram lietuviui – pasipiktinsiu. Teisybės nerasiu, nes čia jos dar ilgai nebus, tačiau prisidengdamas praėjusio savaitgalio renginiu, galbūt atkreipsiu kieno nors dėmesį į akivaizdžias problemas, o kai ką gal ir priversiu susigėsti. Idėją straipsniui pasufleravo tūkstančio kilometrų lenktynės, akies krašteliu stebėtos televizoriaus ekrane. Renginys puikus, jokių priekaištų jam,  tiesiog muzikos žvaigždžių pasirodymas buvo toks apgailėtinas, kad jį drąsiai prilyginčiau situacijai mūsų keliuose. Pagyvenęs Jungtinėje Karalystėje, tikrai su nostalgija prisimenu kultūringus ir atsakingus šios šalies vairuotojus. Nesumeluosiu, bet per porą metų eismo įvykių mačiau mažiau, nei Lietuvoje pragyvenęs pirmąjį mėnesį. Žinoma, to pakeisti nesugebės nei policija, nei griežtesnės baudos, nei antkaklio suveržimas jaunus vairuotojus ruošiančioms įmonėms. Tai daugiau kiekvieno mūsų pasirinkimas – naudotis taisyklėmis ar jas pažeidinėti. Norint didelių pokyčių, reikia pradėti nuo smulkių problemų sprendimų. Prieš keletą savaičių vairuodamas automobilį radijo eteryje išgirdau frazę, kuria ilgai negalėjau patikėti. Laidos vedėja tiesiai šviesiai pasakė klausytojams, negalintiems skambinti dėl to, kad vairuoja, tiesiog atsiųsti jai trumpąją žinutę. Kaži, kaip vairuojantis žmogus parašys trumpąją žinutę, jeigu paskambinti tegalima naudojantis laisvųjų rankų įranga?

Štai tokias pramogas vairuotojams siūlo viena iš radijo stočių. Turbūt sakysite, jei esi protingas, tai į tokius pasiūlymus nekreipsi dėmesio, todėl viską supratau kaip neatsargų laidų vedėjo žodį. Bet turiu ir antrą argumentą – antrasis žaidimas kitos radijo stoties eteryje, kai tereikia paskambinti ir apibūdinti daiktą, gulintį ant jūsų automobilio galinės sėdynės.  Taip ir įsivaizduoju vairuotojus, sąžiningai sustojusius šalikelėje ir skambinančius, nekeliant pavojaus aplinkiniams. Jums juokinga? Man tikrai ne…

Niekaip nesugalvoju atsakymo ir į dar vieną klausimą, kuris iškilo jau pirmomis grįžimo į Tėvynę dienomis. Kasdien vis labiau populiarėjant dviračiui, kaip transporto priemonei, turbūt devyni iš dešimties dviratininkų Lietuvoje važinėja važiuojamąja dalimi prieš automobilų eismą. Ar jie bent pagalvoja, kokį pavojų kelią sau ir kitiems eismo dalyviams? Akivaizdu, kad kiekvienam dviratininkui neprisegsime atšvaito tamsiu paros metu, jeigu jam pačiam tai nerūpės. Tačiau neteko niekad girdėti apie prevencines priemones, per kurias būtų primenamos kelių eismo taisyklės.

Tokiais rytais kaip prieš keletą dienų, kai teko pralaukti tris žalius šviesoforo signalus ir bene 50 automobilių eilę, kol pagaliau atsirado vienintelis mandagus vairuotojas, kuriam kasdieninis skubėjimas nepasirodė esąs svarbesnis už elementarų žmogiškumą ir praleido išvažiuoti, dar kartelį įvertinau kaip buvo malonu vairuoti tarp aplinkinius gerbiančių vairuotojų. Turbūt nuo šiol vėl teks priprasti prie senųjų taisyklių, kai reikės džiaugtis, jog tavęs “neužpypino”, neapspjaudė langų ar nepervažiavo prabangus visureigis, skubantis užsiimti neįgaliesiems skirtą vietą ar pėsčiųjų perėją prie prekybos centro.

Norite pasidalinti savo istorija? Atsiųskite ją info@lietuviai.co.uk

Check Also

Pietryčių traukiniai pakvietė lietuvį berniuką į traukinius pažvelgti iš arčiau

Šiemet jau dvyliktą kartą pasaulyje buvo minima Pasaulinė autizmo supratimo diena. Nuo 2007 metų Jungtinių …

Įsivaizduojami miestai

Akvilina CICĖNAITĖ Kitais metais sukaks dešimtmetis, kai esu išvažiavusi iš Lietuvos, o aš vis dar …