Tuesday , June 18 2019
Home / Gyvenimas / Emigrantų istorijos / Diena, kai palikau savo vaiką: emigrančių istorijos (III)
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd
Eglė, Anglija. © Asmeninio archyvo nuotr.
Eglė, Anglija. © Asmeninio archyvo nuotr.

Diena, kai palikau savo vaiką: emigrančių istorijos (III)

Lietuvoje daug kalbama apie be priežiūros paliktus emigrantų vaikus, esą, daugelis tėvų nesusimąsto, kokią traumą patiria lengvabūdiškai seneliams palikti mažamečiai. Lietuviai.co.uk nusprendė pažvelgti į šią problemą iš kitos pusės. Kaip iš tiesų jaučiasi tos motinos, kurios dėl emigracijos yra priverstos palikti savo vaikus neribotam laikui? Keletas emigrančių istorijų.

Eglė, Anglija. “Atsivežiau dukrą, bet kol kas jai reikia psichologo pagalbos”.

Man buvo šešiolika, kai susilaukiau dukters. Aišku, sunku buvo susidoroti ir suvokti, kokia atsakomybė mane užgriuvo. Svarbiausias uždavinys tuo metu buvo baigti mokyklą, neturėjau nei minčių apie emigraciją. Tačiau po mokyklos baigimo, kad ir kaip veržiausi gyventi atskirai nuo tėvų ir susirasti darbą, įsitvirtinti nesisekė. Taip ir nusprendžiau pabandyti laimę susikurti užsienyje, juk tokia daugybė lietuvių, man atrodė, išvyksta ir sėkmingai prasigyvena. Tėvai neapsidžiaugė mano planais ir abejojo, ar tikrai gerai elgiuos, palikdama jiems savo dukrą, bet važiavau į visišką nežinią, neišmaniau, ar gausiu darbą, ar turėsiu stogą virš galvos, kaip galėjau rizikuoti ir vežtis mažą vaiką? Dukra tuo metu buvo vos ketverių.

Iki šiol negaliu pamiršti akimirkos, kai atsisveikinome ir verkiančią dukrą teko plėšte nuo manęs atplėšti. Bendraudavome kasdien – internetu, telefonu. Siųsdavau dovanėles, kad mažoji nesijaustų pamiršta, pora kartų grįžau atostogauti. Tai būdavo geriausios metų akimirkos, kai galėjau nors trumpam pabūti su savo vaiku, pamatyti, kokia ji paaugusi, kokių naujų dalykų išmokusi. Taip išgyvenome apie 14 mėnesių.

Tada į Angliją nusprendė atvykti mano tėvai ir atvežė mano dukrytę. Nereikia ir sakyti, kad gyvenimas nušvito kitomis spalvomis, abi buvome labai laimingos. Dukra iš karto ėmė lankyti mokyklą, pramoko kalbą. Žinoma, iš pradžių labai dėl jos jaudinausi, juk baisu išvesti į mokyklą vaiką, negalintį susikalbėti, stengiaus pamokyti ją bent elementarių frazių, kad bent jau į tualetą mokėtų pasiprašyti. Po maždaug mėnesio dukra jau ėmė kalbėti, kaip ir daugeliui vaikų, adaptacija jai užtruko trumpiau, nei suaugusiam žmogui. Dabar ji turi daug įvairiausių tautybių draugų: lietuvių, anglų, lenkų, latvių, netgi turkų. Tikiu, kad čia, Anglijoje, ji turės daugiau galimybių ir šviesesnę ateitį.

Ar mūsų išsiskyrimas turėjo neigiamų pasekmių? Tikriausiai taip, turiu pripažinti, šiuo metu dukra prie manęs liguistai prisirišusi, visada yra įsikibusi mano rankos, negaliu jos niekada palikti vienos. Pradėjome vaikščioti pas psichologą, tikriausiai toks dukters elgesys yra kaina, kurią moku už praeities sprendimus.

Taip, esu susilaukusi aplinkinių klausimų ir kaltinimų, esą kaip aš galėjau taip lengvabūdiškai palikti savo pačios vaiką. Neturiu tvirto atsakymo, žinau tik, kad tas laikotarpis buvo vienas sunkiausių mano gyvenime, tikiuosi, niekada neteks to patirti. Nei nuoširdus mano mamos rūpestis, nei mano siunčiamos dovanėlės – niekas negalėjo sumažinti skausmo, kurį suteikiau mylimiausiam žmogui pasaulyje. Bet tikiu, kad visa tai užsimirš, gyvenimas Anglijoje jau dabar mano vaikui atveria naujas galimybes, darau viską, kad mano dukrai nieko netrūktų.

Norite pasidalinti savo istorija? Parašykite mums į info@lietuviai.co.uk, susisieksime.

Check Also

Pietryčių traukiniai pakvietė lietuvį berniuką į traukinius pažvelgti iš arčiau

Šiemet jau dvyliktą kartą pasaulyje buvo minima Pasaulinė autizmo supratimo diena. Nuo 2007 metų Jungtinių …

Įsivaizduojami miestai

Akvilina CICĖNAITĖ Kitais metais sukaks dešimtmetis, kai esu išvažiavusi iš Lietuvos, o aš vis dar …