Tuesday , December 10 2019
Home / Gyvenimas / Emigrantų istorijos / Diena, kai palikau savo vaiką: emigrančių istorijos (II)
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Diena, kai palikau savo vaiką: emigrančių istorijos (II)

Lietuvoje daug kalbama apie be priežiūros paliktus emigrantų vaikus, esą, daugelis tėvų nesusimąsto, kokią traumą patiria lengvabūdiškai seneliams palikti mažamečiai. Lietuviai.co.uk nusprendė pažvelgti į šią problemą iš kitos pusės. Kaip iš tiesų jaučiasi tos motinos, kurios dėl emigracijos yra priverstos palikti savo vaikus neribotam laikui? Keletas emigrančių istorijų.

Daiva, Anglija. “Turėjau rinktis – likti su vaikais gatvėje ar emigruoti į nežinią”. 

Su vyru išvykome 1999m. gruodžio 30d., Naujųjų metų švęsti nebuvo kada, pernelyg didelės užgriuvo finansinės bėdos. Palikome vienuolikmetę dukrą ir šešiametį sūnų mano mamai, nes dėl nepritekliaus rizikavome visa šeima jau pavasarį atsidurti gatvėje. Tuo metu mums rodėsi, kad visas problemas išspręsime per pusmetį, užsidirbsime pakankamai pinigų ir grįšime, galvojome, kad šeši mėnesiai – tai labai ilgas laiko tarpas.

Kai dabar atsimenu, suprantu, kad buvome labai naivūs, mažai težinojome, ko emigrantui apskritai tikėtis ir kam pasiruošti. Nuvykome beveik kaip turistai, teturėdami keletą daiktų, išlipome iš autobuso ir net neįsivaizdavome, kur teks tąnakt nakvoti. Laimė, tuometiniai lietuviai vienas kitam buvo draugiškesni, svetingesni, autobuso vairuotojas davė keletą kontaktų, radome, kas mus priglobė nakčiai, o vėliau tie patys žmonės mums parūpino ir gyvenamą būstą. Vėlgi, apsistojome su kitomis dviem šeimomis viename kambaryje, visi buvome nelegalai, tais laikais tokia emigracijos pradžia tikriausiai buvo normali, nors dabar ir skamba kaip blogas sapnas.

Tad jei manęs paklaustumėte, ar gerai pasielgiau palikdama savo mažus vaikus, atsakyčiau, kad taip, tokiomis aplinkybėmis tai buvo vienintelis teisingas sprendimas. Juk ir įsikūrus dar pora mėnesių negalėjau rasti darbo, vyrui pavyko įsidarbinti kiek greičiau. Netrukome suprasti, kad per planuotą pusmetį neuždirbsime pakankamai, neuždirbsime ir per metus.

Labai bijojau, kad su vaikais nenutrūktų ryšys, stengėmės dažnai skambinti į Lietuvą, susirašinėjome laiškais. Nepastebėjau, kad vaikams būtų likusi kokia ilgalaikė trauma, mokslai jiems sekėsi, bendravome artimai. Žinoma, didžiausia netektis yra atskirai praleistas laikas, to jau mums niekas nesugrąžins. Vaikus į Angliją gyventi atsivežėme 2002m. Jaunėlis adaptavosi lengviau, dukrai paauglei buvo gerokai sunkiau priimti svetimą šalį, ji ne sykį prašėsi grįžti namo, į Lietuvą. Bet dabar, praėjus vienuolikai metų, visi esame laimingi, mūsų gyvenimas stabilus, vaikams patinka Anglijoje, dabar čia – mūsų namai, savo ateities su Lietuva nesiejame.

Esu dėkinga savo šeimai, už tai, kad padėjo ir palaikė sudėtingu metu. Juk buvo ir žmonių, piktai besistebinčių, esą, kokia gi aš motina, kokia normali moteris paliktų savo vaikus? Džiaugiuosi, kad nesusilaukiau kaltinimų iš savo pačios vaikų, jie supranta, kad taip teko pasielgti nenoromis, kaip sakoma, ne iš gero gyvenimo. Aišku, nelinkėčiau tokio išbandymo jokiai šeimai, šeima juk tam ir yra, kad palaikytų vienas kitą ir būtų kartu.

Norite pasidalinti savo istorija? Parašykite mums į info@lietuviai.co.uk, susisieksime.

Check Also

Pietryčių traukiniai pakvietė lietuvį berniuką į traukinius pažvelgti iš arčiau

Šiemet jau dvyliktą kartą pasaulyje buvo minima Pasaulinė autizmo supratimo diena. Nuo 2007 metų Jungtinių …

Įsivaizduojami miestai

Akvilina CICĖNAITĖ Kitais metais sukaks dešimtmetis, kai esu išvažiavusi iš Lietuvos, o aš vis dar …