Friday , April 26 2019
Home / Gyvenimas / Skaitytojų Laiškai / Dalia Pečkytė – pirmą eilėraštį parašiau pirmoje klasėje
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Dalia Pečkytė – pirmą eilėraštį parašiau pirmoje klasėje

Nuo pat mažų dienų mačiau nepaprastą gamtos grožį, – visi metų laikai man buvo stebuklingi. Pavasarį pamiškė baltuodavo plukėmis. Vasarą stebėdavau apsunkusias nuo medaus kamanes, klausydavau žiogų grojimo smilgose, rinkdavau žemuoges… Ruduo nubarstydavo pušyno takus auksu, o žiema – sidabru. Norėjau piešti, šokti, dainuoti… kažkaip perduoti kitiems tai, ką jaučiu. Todėl ir pradėjau rašyti. Pirmą eilėraštį parašiau pirmoje klasėje. Patėvis nuolat mane kritikuodavo, kad leidžiu laiką vėjais, rašydama visokias nesąmones. Mamai buvo vis viena. Buvau didelė knygų rijikė. Perskaičiau visą klasiką ir visas knygas namų ir kaimo bibliotekoje.

Kadangi buvau daug skaičiusi apie Angliją, jau būdama dešimties, pradėjau gerti arbatą su pienu ir savo svajonėse buvau tikra Anglijos lady. Emigravau prieš keturiolika metų. Čia suradau save. Mano sūnūs vienas paskui kitą emigravo taip pat. Čia auga pušys… O aš, tarsi ledynmečio medžiotojas paskui elnius, – aš ėjau paskui pušis. Ir į kokią tik šalį nuvykusi atostogauti, vis dairausi ar ten auga pušys. Kur auga pušys, ten ir aš galiu gyventi. Kai vienas žmogus papriekaištavo kam pardaviau Tėvynę, atsakiau: motina ne ta, kuri pagimdė, bet ta kuri išaugino. Aš tiek prisikentėjau Lietuvoj, kad grįžti į ją niekad neketinu. Ir savo kūrybą – mažą savo širdies dalelę skiriu tik emgrantams. Manau kad išvažiavo iš Lietuvos patys geriausi žmonės, kurie norėjo sunkiai dirbti ir padoriai gyventi.

Gimiau aš prieš gerą pusšimtį metų viename Suvalkijos kaime, Kazlų Rūdos seniūnijoje. Mano mama buvo mokytoja, tėvas žuvo motociklo avarijoje, kai man buvo vos dvi savaitės. Savo gražiausias vaikystės dienas leidau Skučiškės kaime pas savo senelius. Mama buvo nuolat užsiėmus savais reikalais. Retai ją matydavau. Mano močiutė atstojo man mamą. Tėtukas ir du dėdės deja… negalėjo atstoti man tėvo. Jo visada ilgėjausi, manau kad esu į jį labai panaši savo charakteriu. Kai mama ištekėjo antrą kartą, teko norom nenorom gyventi man naujoje šeimoje. Baigusi  Pilviškių Vidurinę mokyklą, įstojau į Kauno ekonomikos technikumą. Mano tėtės mama – mano močiutė gyveno Garliavoje. Ji labia norėjo, kad pas ją gyvenčiau. Taip palaidojau savo svajonę studijuoti lietuvių kalbą Vilniaus Universitete… Be to, mama manė, kad tokia žioplė kaip aš, pasiklys Vilniuje, arba, dar neduok Dieve… atsitiks kas blogesnio. Tačiau ir mokykloje, ir Kaune nenustojau rašiusi. Buvau labai savikritiška, palikdavau tik tuos eilėraščius, kurie buvo tikrai geri. Kitus – į ugnį. Todėl nesu labai produktyvi rašytoja. Ištekėjau jauna. Gimė du sūnųs. Tada mano vyras sutiko savo tikrą meilę. Mes išsiskyrėmė. Po skyrybų netekau namų, nes vyras susitvarkė dokumentus, – namas, kuriame gyvenome, buvo padovanotas jo močiutės tik jam. Tada gyvenau sunkiai, verčiausi viskuo kuo tik galėjau…

Esu kosmopolitė. Pasaulis didelis ir nuostabus. Gyvenimas trumpas. Norisi tiek daug pamatyti, pažinti… Dvylika metų pradirbau senelių namuose. Dabar dirbu viename „treatment“ centre Notingeme. Susilaukiau trijų anūkų ir sutikau savo princą. Nešioju sužadėtuvių žiedą. Planuojam vestuves. Na, o Lietuvoj tokio amžiaus moteris būtų jau seniai kaip sakoma nurašyta…

Pridedu keletą savo kūrybos eilių:

Gabalėlis saulės

Aš būsiu tau praeinanti pro šalį, –

Šiandien šalia, – rytoj – kažkur toli…

Bet jei patyrei laimės nors lašelį,

Jei gera buvo tau su manimi, –

 

Tu nepamirši… aš žinau… ilgai, –

Tik nesakyk, kad niekad nepamirši…

Ilgi melsvos vienatvės vakarai

Su manimi vėl ilgesiu dalinsis.

 

Blyškus Mėnulis debesų laively

Mane kas vakarą namo lydės.

Tu būsi man lyg gabalėlis Saulės,

Atskilęs nuo nežinomos žvaigždės.

 

Laukiu žiemos

Aš taip laukiu žiemos, sidabrinės žiemos, –

Man nebaisūs nei šalčiai nei pūgos…

Šaltą ledą tirpdys suliepsnojus širdis

Ir kartos vardą mylimą lūpos.

 

Visą žemę užklos, užpustys, užmyluos, –

Ji pamirš kaip pavasario vėjas

Jos laukus ir gėles ir visas žoleles

Tarsi plaukus mielos glamonėjo…

 

Ir atlėkus staiga tarsi draugė pūga

Šėlti siausti laukan išvilios…

Aš pavirsiu balta snaigele… ir staiga

Imsiu tirpti tavuos smilkiniuos.

 

Pasaulis

Pasauli, didelis ir mažas, –

Pasauli mano nuostabus, –

Aš šitoj žemėj tik miražas,

Su pravarde keista – žmogus,

 

Čia saulė leidžiasi ir teka

Kiekvieną dieną ta pati:

Čia dienos skuba, bėga, lekia, –

Tarsi šapelis vandeny…

 

Išnyksliu aš lyg rasos lašas…

Nieks nežinos, kad ir buvau…

Pasauli, didelis ir mažas, –

Ar gyvenau, ar sapnavau?

 

Voveriukas

Jau dėdė Vakaras alksnius į rūką supa

Ir tirštos miglos sklaidos pažeme lyg dūmai.

Sūpuoja, migdo mažą voveriuką

Į saują pasiėmę pušies rūmai.

 

Ir aš užmigsiu tarsi voveriukas,

Kai tu mane apglėbsi savo rankom.

Nebus baisus nei padūmavęs rūkas,

Nei vakaras, tamsiu šešėliu slenkąs.

 

Check Also

Anglijos lietuvių entreprenerių apklausa

Pirmiausia, norėčiau prisistatyti: esu Tomas Jankus, socialinių mokslų magistrantas, pabaigęs 1,5 m. magistro studijų kursą …

Raupsuotieji

Raupsuotieji Kodėl apnuoginu savo gyvenimą, savo šeimą ? Nes nebegaliu tylėti. Noriu šaukti, klykti, rėkti… …