Sunday , May 19 2019
Home / Gyvenimas / Patriotizmas, Tėvynės ilgesys, suskaldyta tauta ir emigracija
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Patriotizmas, Tėvynės ilgesys, suskaldyta tauta ir emigracija

Lietuvos žiniasklaidoje jau kurį laiką vienas po kito pilasi straipsniai apie emigracijos blogybes, paliktus vaikus, nelaimingas pastarųjų vaikystes ir emigracijos priežastis, kurios pasirodo esą ir ne visai ekonominės ar socialinės. Lyg būtų pagaliau nusiėmę rožinius akinius ir tik dabar pamatę, kad žmonių pilni lėktuvai į vakarus ir ne tik vakarus skrenda dėl geresnio duonos kąsnio ar pavargę būti nuvertinami kaip galvijų banda. O valdžios atstovai pasišauna įvairiomis akcijomis atrakcijomis ir milijoninėmis sumomis internetiniams psichologams sugrąžinti atgal vaikus klajūnus.

Diskusijos dėl emigracijos priežasčių, gėdinimai, gundymai sumažėjusiu nedarbu ir augančia ekonomika, sąžinės priekaištų kai kuriems emigrantams sukėlimas, spaudimas per Lietuvoje likusius (o gal ir nelikusius) vaikus atrodo daugiau nei vaikiškas, nesubrendęs ir labai juokingas!

Visos mamos ar tėčiai, kurie turi tėviškus/mamiškus jausmus, seniai pasiėmė savo atžalas į tas šalis, kuriose dirba ir gyvena, nepalikdami jų savo tėvams ar artimiems giminaičiams, su pažadais, kad kai tik atsistos ant kojų, tuoj pat pasiims pas save. Tėvai vaikus pasiima blogiausiu atveju po kelių mėnesių buvimo atskirai, kai susiranda darbus ir susiranda būstus bei pasirūpina kur vaikus įtaisyti į mokyklą ar darželį bent kelioms dienoms per savaitę. O tiems, kas vaikus palieka ilgesniam laikui nei metams, kaži ar tai nebuvo tiesiog patogi proga pajusti laisvę ir pradėti gyventi sau be “akmenukų po kaklu”. Tenka bendrauti ne su viena emigrantų šeima, kurioje auginami vaikai. Ir nė vieni jų nepaliko ir neišsižadėjo savo vaikų. Taigi, kaži ar sąžininga ir teisinga emigrantus graudinti ir gėdinti (o gal ir teisti?) tokiomis istorijomis apie paliktus vaikus ir nesupintas kasas, kai mamos gegutės vaikų matyt nežiūrėjo ir Lietuvoje. Juk emigracija nei motiniškų nei ne motiniškų ar tėviškų/netėviškų jausmų nepridėjo ir neatėmė.

Galų gale, kokią teisę turime teisti tuos, kurie paliko keliems mėnesiams vaikus, ieškodami darbo ar pradėdami naują gyvenimo etapą svečioje šalyje? Manote, kad mamoms neskauda širdžių dėl paliktų vaikų? Manote, kad jos ramiai užmiega naktimis ir nesapnuoja kiekvieną naktį Lietuvoje seneliams ar giminaičiams priežiūrai paliktų vaikų? Drįsčiau teigti, kad išsiskyrimo jausmas tėvams yra kur kas baisesnis nei vaikams. Pastarieji kartais ne iki galo suvokia tokių išsiskyrimų priežasčių, pasekmių, jausmų, o ką kalbėti apie suaugusius ir su įvairiausių jausmų gamomis ir gyvenimo patirties turinčius tėvus?

Kalbant apie emigraciją tik dėl sotesnio duonos kąsnio, kaži ar dauguma tik dėl to paliko gimtąjį lizdą ir išlėkė laimės ieškoti svetur. Dauguma mūsų, išvykusiųjų, svetur bandėme ir daug kas suradome pagarbą, įvertinimą, pripažinimą. Jaučiamės svetur orūs, pilnaverčiai, dirbantys, uždirbantys ir patenkinti gyvenimu. Per trejus metus emigracijoje neteko patirti diskriminacijos, neteko išgirsti įžeidimų, neteko pajusti vietinių bendruomenių nepritarimo ar būti atstumtiems. Ar visi ranką ant širdies padėję galite pasakyti, kad gimtojoje šalyje darbuodamiesi buvote įvertinti? Ar darbdavys neparodė pirštu į duris sakydamas, kad į jūsų vietą dar šimtas stovi eilėje? Ar bendruomenės lengvai įsileidavo į savo tarpą ir klausdavo, kuo gali padėti?

Klysta tie, kurie mano, kad į užsienį išlėkė tik nusikaltėliai ir neišsilavinę žmonės, negalintys dirbti ir užsidirbti gimtojoje šalyje. Išvyko ir išvyksta aukštuosius baigę inžinieriai, medikai, psichologai, ekonomistai, teisininkai, architektai, filologai, žurnalistai ir kt. Tik kiekvienas jų išvyko dėl tik jiems vieniems svarbių priežasčių ir tapę imigrantais susirado širdžiai mielus darbus paprastai pagal specialybes.

Ir klysta tie, kurie mano, kad išvykėliai nesiilgi Tėvynės. Klysta tie, kurie mano, kad mes neprisimename dar vaikystėje pramintų takų, gimtųjų namų, senų draugų, tėvų. Galvojame apie juos kiekvieną dieną, kurdami savo gyvenimus ir ateitį kitur, už tūkstančių kilometrų. Domimės, skaitome, diskutuojame apie įvykius Lietuvoje. Tačiau dauguma mūsų į tėviškę grįšim tik pailsėti, aplankyti artimųjų, gal atgulti amžinojo poilsio gimtojoje žemėje. Bet jaunystę, darbingą amžių atiduodame kitoms valstybėms. Nes ne viską lemia Tėvynės ilgesys, patriotizmas ar likęs gimtasis lizdas.

Nepadės sugrąžinti išvykėlių nei internetiniai psichologai už ir taip skersvėjų perpučiamo ir sunkiai surenkamo valstybės biudžeto milijonus, nei graudūs politikierių sapaliojimai, nei siaubingos ir atbaidančios emigrantų gyvenimo istorijos Lietuvos spaudoje. Nepadės tol, kol nebus į darbo žmogų žiūrima pagarbiai, kol negalėsime jaustis orūs, vertinami, uždirbantys ir išgalintys išlaikyti iš algų savo šeimas. Negrįšime tol, kol tauta bus dirbtinai dievai težino kam valdžiažmogių per žiniasklaidą skaldoma į emigrantus ir likusius patriotus, į pedofilus ir kedofilus. Nors, iš kitos pusės, juk suskaldytą tautą lengviau valdyti.

O kol kas, brangi Tėvyne, sulaikyk tuos, kurie dar tik galvoja krautis ar jau susikrovė lagaminus, bet dar nepamojo atsisveikinimui ranka. Įvertink darbo žmogų, suteik ateitį jaunimui, leisk oriai užbaigti dienas pensininkams. Kad nereikėtų, kaip tam anekdote, kažkam paskutiniam oro uoste išjungti lemputę.

Norite pasidalint savo istorija? Atsiųskite ją info@lietuviai.co.uk

Check Also

Įsivaizduojami miestai

Akvilina CICĖNAITĖ Kitais metais sukaks dešimtmetis, kai esu išvažiavusi iš Lietuvos, o aš vis dar …

Mančesterio lietuviai labdaros popietėje parėmė Lietuvos vaikus

Sekmadienį, lapkričio 18 dieną, Mančesteryje į labdaros organizacijos „GĖRIO TRUPINĖLIS“ surengtą popietę sugužėjo būrys lietuvių. …

One comment

  1. Ačiū už protingą nuomonę.