Wednesday , November 21 2018
Home / Gyvenimas / Istorija ir tradicijos / Rasos, Joninės ar vasarvidžio naktis?
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Rasos, Joninės ar vasarvidžio naktis?

Nors tikrasis lietuviškas šventės pavadinimas iki mūsų dienų neišliko, tačiau kaip švenčiama ši vasarvidžio šventė, tikrai, žinome visi. Tai apeigos su laukų gėlėmis, vakaronė su dainomis, žaidimais prie laužo, vainikėlių pynimas ir plukdymas, paparčio žiedo ieškojimas, prausimasis rasa, saulės sutikimas.

Vasaros saulėgrįža. Tai ilgiausia diena, trumpiausia naktis, opozicinė šventė žiemos saulėgrįžai (Kūčioms, Kalėdoms), kai saulutė užkopia į dangaus kalno viršūnę. Kalendorinė vasara prasideda birželio 1 dieną, o astronominė vasaros pradžia prasideda tik dabar. Saulėgrįža švenčiama birželio naktį: iš birželio 23d. į birželio 24-ąją. 2003 m. saulėgrįžos šventė Lietuvoje buvo paskelbta nedarbo diena, įstatyme įvardinta kaip Joninės, dabar vadinama ir Rasomis ir Joninėmis.

Didžiojoje Britanijoje birželio 23 d. minima nuo XIII amžiaus – Joninių išvakarėse (Šv. Jono Krikštytojo) ir birželio 28 -osios (Šv. Petro) išvakarėse puotaudavo, linksmindavosi, kurdavo laužus. Joninės Anglijoje tai viena iš „quarter days“ dienų. Tai keturios dienos metuose, kai samdomi tarnai, prasideda mokslo metai, mokamos nuomos ir beveik sutampa su dvejais lygiadieniais ir saulėgrįžomis. Pastaraisiais metais vasaros saulėgrįžos metu Anglijos paveldas leidžia laisvai prieiti prie Stounhendžo. Tai vienas svarbiausių priešistorinių statinių Europoje, pastatytas apie 3100 – 2000 metų prieš mūsų erą. Kryptis, kuria išdėstyti akmenys leidžia spėti, kad kompleksas naudotas astronominiais tikslais – vasaros saulėgrįžą virš Kulno akmens pakyla saulė.

Lietuvoje tą dieną – Jono bei Janinos vardinės, vienos populiariausių Lietuvoje švenčiamų vardinių. Kokios vardinių tradicijos? Kaimuose vardadienius švęsdavo paprastai: paslapčia užkabindavo ant trobos durų vainiką, o varduvininkui belikdavo spėti kas jį užkabino, taip pat varduvininkas pasikviesdavo draugus, pavaišindavo.

Pamirštas senosios lietuvių saulėgrįžos šventės pavadinimas. Manoma, kad šventė susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. O po Lietuvos krikšto buvo sutapatinta su Šv. Jono Krikštytojo diena, pavadinta Joninėmis. Dabar net sunku atrasti senąjį baltiškąjį šventės pavadinimą. Rasos (pirmą kartą paminėtos 1835 m. T. Narbuto), Kupolė (pirmą kartą paminėta 1262 m.), Kekiris (paminėtas T. Narbuto 1835 m.), Krešės (prūsiškas pavadinimas, siejamas su augalų vešėjimu, paminėtas 1426(?)m.). Aptinkami dar tokie pavadinimai kaip: Saulės, Vainikų šventė. Pavadinimai Kekiris, Krešė, Kupolė yra semantiškai artimi ir nurodo augalijos žydėjimą, klestėjimą, brandą. Problematiškiausias ir daug diskusijų sukėlęs – Rasų pavadinimas, šią šventę mini gana vėlyvi ir nevisai patikimi šaltiniai. O po visą Lietuvos teritoriją gausu išsibarsčiusių Kupokalnių, Saulėkalnių ir Šatrijos kalnas byloja ne Rasos pavadinimo naudai. Joninių pavadinimas randamas tik XVIII amžiuje. Tad, tikrasis šventės pavadinimas bus, matyt, galutinai pamirštas, nors kai kurie saulėgrįžos šventimo papročiai išsilaikė iki XIX amžiaus.

Saulėgrįžos šventės tikslas – užtikrinti augalų augimą ir klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, dvasių, raganų. Laukų lankymas buvo svarbus šventės elementas. Lankytojai vaikščiodavo, giedodavo giesmes, kurios turėjusios pagerinti javų derlingumą.

Kupoliavimas, kokią puokštę rinkti. Iki saulėgrįžos renkamos žolės, tinkamos žmonėms gydyti (vaistažolės). Tas rinkimas vadinamas kupoliavimu. Kupole vadinta gėlių puokštė, iškelta ant kaspinais papuoštos karties šalia rugių lauko. Sukrikščionintose apeigose vietoje karčių – kupolių žolynais puošiami kryžiai. Puokštėje turi būti trejos devynerios žolynų, augančių trijose skirtingose vietose: paupio pievoje, saulėtoje įkalnėje, tamsioje paunksmėje. Kupole vadinami ir augalai – ramunėlės ir jonažolės, t.p. kūpolis (krūminis kūpolis) yra ir augalas, keistai atrodantis, lyg būtų susijungę dvi atskiros gėlės, rusų k. „Иван-да-марья“ (Ivanas ir Marija). Kupoliauti dar reiškia ir linksmintis. Žodžio kūpėti viena reikšmių yra gerai augti, vešėti.

Vainikų pynimas. Vainikus iš kupolių pinasi merginos, jais dabinasi, puošia namus, duris, vartus. Ąžuolo vainikais puošiami vyrai. Naktį einama leisti vandenin vainikų su juose įtaisytomis žvakelėmis. Jei vaikino ir merginos vainikai plaukia greta – tais metais susituoks. Kartais vainiką dėdavosi po pagalve, mesdavo į šulinį ar palikdavo kryžkelėje. Taip pat merginos, nieko nekalbėdamos, pindavo vainikus ir mesdavo juos per galvas į beržą, gluosnį ar obelį kol jis užsikabins – kiek kartų mesdavo, po tiek metų tikėjosi ištekėti. Kupolėmis išpuošiami šventiniai vartai, kiekvienas įžengęs pro vartus tampa šventės dalyviu.

Papartis, ugnis ir laužai. Vidurnaktį pražįsta papartis. Jį saugo dvasios ir visaip bando išgąsdinti paparčio žiedo ieškotojus. Tačiau radęs paparčio žiedą gali įgyti visažinystės galių. Ugnis ir laužai – privalomas šventės atributas. Apeigos baigiamos vakare prie laužo. Prie jo sėdima iki pat saulėtekio. Laužas buvo kuriamas švaria, nauja, šventa ugnimi, kurią įskeldavo iš titnago ar trinant vieną medžio gabalą į kitą. Ugnies iš laužo parsinešdavo ir namo, ja įkurdavo naują ugnį vietoje senosios. Prie laužų dainuojama, šokama, šokinėjama per ugnį, vaišinamasi. Tikėta, kad ugnis, apšviesdama laukus ir pievas, apsaugos derlių nuo visokių raganų burtų. O pelenus išbarstydavo po laukus ir pievas, kad apsaugoti derlių. Laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, kišdavo po pamatais ar pastogėn, kad apsisaugot nuo gaisro. Degdavo ne tik laužus, bet ir ant aukštų karčių uždėtus ratus.

Rasa. Tai esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa būdavo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Tikėta, kad rasa prieš patekant saulei turi gydomųjų galių. Nusiprausus kupolinių ryto rasa, nubraukta nuo rugių – veidas bus skaistesnis. Naktį pievose braukoma marška ir surenkama rasa, kurią naudojo gydymui.

Raganavimas. Dažnai raganauta norint savo karvių pieną pagerinti, o iš kitų – atimti. Saulei tekant po pievą reik pavalkioti apynasrį, priejuostę, paklodę ar kokį virvagalį, o namuose iš to daikto varvės karvės pienas ir kiek jo pribėgs, tiek nustos kitos jo davusios toje pačioje pievoje besiganančios karvės. Arba dvyliktą nakties nekalbant ir nesidairant, išmelžti iš kaimyno karvių pieno po tris lašus, juos suvirinti su devyniariopomis žolėmis, tris kart išmaišyti ir tris kartus duoti gerti karvėms. Karvės bus „apžolintos“ ir mažai duos pieno, o raganos karvėms jo pagausės. Arba ant kaimyno ežios savo karvių pieną pavirinti, kol jį sutrauks, tada paslapčia aplieti juo kaimyno tvarto duris – jo karvės duos mažai pieno. Dar piktesnis burtas – sumazgyti javus. Tada apraganautam žmogui visus metus ūkininkauti nesiseks ir sąnarius ims skaudėti. Pasakojama, kad raganos senų senovėje Joninių išvakarėse gebėjo žmones ir vilkolakiais paversti. Kaip raganos įgauna tokių galių? Apie Jonines rugiai pradeda žydėti, papūtus vėjui, virš jų lauko miglele pakyla žiedadulkių debesis, sakoma, rugiai rasoja. Tuomet žmonės taip skaičiuoja: rugiai devynias dienas žydi, devynias auga, devynias bręsta, ir tuomet taisyk dalgį, naujos duonelės sulaukęs. Iš rugių žiedadulkių raganos išsiverda tokios košelės, kuria pasitepusios pažastis gali ne tik iki Šatrijos kalno, bet ir iki Kijevo nuskristi. Manoma, kad Rasos šventės vardas galėjo kilti ne tik iš tikėjimo rytmečio rasos stebuklingumu, bet ir iš rugių „rasojimo“.

Kaip apsisaugoti nuo raganavimo? Taigi, burtai nepaveiks žmogaus, jei šis Joninių naktį bus apsivilkęs išvirkščiais marškiniais. Norint apsaugoti gyvulius, reikia takelį į tvartą perkasti arba pabarstyti šventinta, ant prieždos per Velykas laikyta, druska, dar palinkint: „druska tau į akis, nuodėgulis – į dantis“. Paliktai laukuose ganytis karvei sušerdavo Šv. Agotos duonos kriaukšlelį, prie rago pririšdavo skepetoje devyndrekio sakų (velnio šūdo) trupinį. Joninių naktį ir prieš velnią, kuris arklius naktigonėje užjodo: reikia miške susirasti šermukšnį, nusilaužti jį, už viršūnės parsivilkti namo, tik neatsigręžti, kad ir kas vardu šauktų. Nugenėti ir pasigaminti iš jo lazdą. Tada tvarte užsidegti graudulinę žvakę, pridengti ją puodu. Išgirdus velnią pas arklius baladojantis, greit atvožti. Ir nelabasis negalės pasprukti, tada paėmus lazdą mušti velnią suduodant smūgius nelyginiais skaičiais, kol jis pavirs į baikštų kiškį. Kad raganos neatimtų iš karvių pieno moterys prieš saulėlydį suvarydavo karves į tvartus ir išgindavo tik nukritus rasai. Taip pat kaišydavo tvartų duris ir plyšius dilgėlėmis, šermukšnių šakomis.

Rasos šventės atgimimas. 1967 metai laikomi Rasos šventės atgijimo metais. Tuomet vasaros saulėgrįžos dieną Kernavėje būrys romuviečių pradėjo šios šventės papročių atgimimo kelią. Joninių šventė tuo metu (sovietmečiu) buvo gerokai degradavusi. Tad romuviečiai nutarė sugrįžti prie prasmingesnių tradicijų ir surengė šventę pagal rekonstruotus senovinius papročius bei apeigas. Šventei prigijo Rasos vardas dėl saulėgrįžos rytą prausimosi rasa tradicijų. Nuo tada kasmet trumpiausią naktį prie Kernavės piliakalnių suliepsnoja laužai, skamba saulę palydinčios ir sutinkančios giesmės. Tai vykdavo nepaisant sovietmečiu buvusių draudimų bei persekiojimų ir švenčiama iki šiol.

Check Also

Helovinas ar Vėlinės?

Mums, gyvenantiems Jungtinėje Karalystėje, tikrai trūksta rudeninės, gražios ir ramios kapų lankymo tradicijos – Visų …

Pelningas 19-ojo amžiaus verslas – lavonų vagystės

Lavonų vagystės (body snatching) ypač buvo paplitusios Didžiojoje Britanijoje pirmaisiais XIXa. dešimtmečiais. Slaptą ir neteisėtą …