Tuesday , August 21 2018
Home / Gyvenimas / Istorija ir tradicijos / Pelningas 19-ojo amžiaus verslas – lavonų vagystės
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Pelningas 19-ojo amžiaus verslas – lavonų vagystės

Lavonų vagystės (body snatching) ypač buvo paplitusios Didžiojoje Britanijoje pirmaisiais XIXa. dešimtmečiais. Slaptą ir neteisėtą kūnų ekshumaciją (lot.k. „exumo“ – iškasu iš žemės) lėmė, tiesiog, „medžiagos“ trūkumas. Iškastus kūnus parduodavo medicinos įstaigoms, kurios juos naudodavo savo anatominių paskaitų metu – disekcijai. Tie, kurie užsiiminėdavo lavonų vagystėmis buvo vadinami rezurekcionistais (resurrectionists, resurrection-men). Tai ironiškas pavadinimas, nes terminu rezurekcija įvairiose religijose vadinamas prisikėlimas iš mirusiųjų, kai siela sugrįžta į buvusį kūną ar miręs žmogus sugrįžta į gyvenimą, medicinoje – atgimimas po klinikinės mirties.

Vagystes lėmė lavonų trūkumas anatomijos studijoms. Dokumentas dėl kapų apiplėšimo medicininiais tikslais yra aptiktas jau 1319 m. Viljamas Šekspyras taip pat užsimena apie vagystes „Good friend, for Jesus’ sake forbear, To dig the dust enclosed here. Blessed be the man that spares these stones, And cursed be he that moves my bones“. 1678 metais buvo įtariama, kad anatomai gali būti įsivėlę į čigonų kūnų dingimus po įvykdytų mirties bausmių. 1721 metų išduotose Edinburgo chirurgijos koledžo sutartyse nurodoma neįtraukti studentų į ekshumaciją, tai reiškia jog tokia praktika egzistavo. Mokiniai lydėdavo profesionalius lavonų vagis kaip stebėtojai ir pranešama, kad buvo gautas mokestis už studijas su žmogaus kūnu, galbūt, ir mokytojai tame bendrininkavo. Lavonų vagystės iš Londono kapinių buvo tapę kasdienybe ir iki 1720 m. tai tik įrodo, kad trūko kūnų anatomijos studijoms. Na, o iki 1832 m., Anatomijos akto priėmimo, Didžiojoje Britanijoje nereikėjo leidimų, tam, kad atidaryti anatomijos mokyklą, taip pat nebuvo jokių įstatymų, kurie leistų tiekti medicinos studentams lavonus anatomijos studijoms, išskyrus kūnus nubaustų mirties bausme nusikaltėlių, kurių skaičius XIXa. pabaigoje smarkiai sumažėjo. Nes po „kruvinojo kodekso“ (Bloody Code) panaikinimo sumažėjo mirties bausmių. Nuo 1815 m. medicinos mokymo įstaigų skaičius smarkiai išaugo, išaugo ir negyvėlių paklausa.

Kruvinasis kodeksas. Toks kodekso pavadinimas prilipo dėl didelio skaičiaus nusikaltimų už kuriuos buvo taikoma mirties bausmė: 1688 m. kodekse jų buvo – 50, o 1776 m. išaugo keturis kartus ir amžiaus pabaigoje jau siekė net 220. Dauguma buvo skirti nuosavybės apsaugai, kad įbaugintų potencialius nusikaltėlius. Stambi turto vagystė galėjo būti vienas iš nusikaltimų, lėmęs mirties bausmę. Na, o ta „stambi“ vagystė reiškė turto, kurio vertė virš 12-os pensų, vagystė. Apie XVIIa. teisėjai netgi specialiai sumažindavo pavogto turto vertę, kad būtų išvengta mirties bausmės. 1823 m. buvo įvestos pataisos: mirties nuosprendis būdavo skiriamas teisėjo sprendimu, o mirties bausmė buvo taikoma tik apkaltintam valstybės išdavyste arba už žmogžudystę. XIXa. viduryje nusikaltimų skaičius, už kuriuos grėsė mirties bausmė, nuolat mažėjo ir 1861 m. jų liko tik penki: žmogžudystė (nuo 1965 m. netaikomas ir visiškai atšauktas 1969 m.), piratavimas (atšauktas 1998 m.), karinės jūrų bazės padegimas (atšauktas 1971 m.) špionažas (atšauktas 1981 m.), valstybės išdavystė (atšauktas 1998 m.).

Lavonų vagystės – rizikingas, bet pelningas verslas. 1752 metų aktu anatomų agentai buvo pripažinti už įstatymo ribų ir jiems grėsė mirties bausmės. Be abejo, rezurekcionistai rizikuodavo ir gauti į kailį nuo giminaičių, bei tokių pat lavonų vagių, konkurentų. Na, o riaušės egzekucijos vietose, kur jie galėdavo teisėtai susirinkti lavonus buvo įprastas reikalas. Lavonų vagys išsilaikydavo save ir savo šeimas ir, teigiama, jog gana gerai gyveno. Kaip teigė vienas lavonų vagis: „žmogus iš to gali gerai pragyventi, jei jis nėra girtuoklis ir sugyvena su teismo sprendimu ir taip aprūpina Londono mokyklas“.

Švieži lavonai paversti preke. Kūnais ir kūnų dalimis buvo prekiaujama kaip bet kuria kita preke: supokuoti į atitinkamus konteinerius, sūdyti ir konservuoti, buvo laikomi rūsiuose ar krantinėse, transportuojami vežimėliuose, vagonuose ar laivuose. Gyvavo arši konkurencija, teigiama, kad anatomijos mokyklos mokėdavo operatyviau, nei pavieniai gydytojai, menininkai ar kiti turintys reikalų su žmogaus anatomija.

Kaip vogdavo? Veikdavo, dažniausiai, mažos gaujos, naktį, pasišviesdami blausiai degančiais raginiais žibintais, kartais naudodavo tylesnius – medinius kastuvus, o kad nuslėptų savo veiklą – duobę pridengdavo audiniu. Atvėrus karstą, lavoną nurengdavo, surišdavo, dėdavo į maišą ir iškeldavo iš duobės. Visas procesas tetrukdavo 30 minučių. Pavogti vargšo lavoną būdavo kur kas paprasčiau, nes jų kūnai buvo laidojami masinėse kapavietėse ir paliekami atvirai, o užkasami tik po kokios savaitės.

Kainos. Vėlyvajame XVIIa. anatomai siųsdavo plėšti kapų tik kūnų vagis – rezurekcionistus. Penkiolikos stiprių vyrų gauja veikė Lambeth`e 1795 m. ir tiekdavo kūnus aštuoniems geros reputacijos chirurgams. Vienoje ataskaitų nurodoma kaina: dvi ginėjos ir mirusios karūna už kūną, šeši šilingai už pirmą koją ir devyni pensai už kiekvieną colį. Aišku, šios kainos nebuvo fiksuotos ir juodojoje rinkoje nuolat svyruodavo. 1828 metais davęs parodymus chirurgas Astley Cooper`is teigė, kad už kūną sumokėjo 8 ginėjas, kiti teigė, kad jie mokėjo iki 20 ginėjų už lavoną. Palyginus su penkių šilingų East End`o šilko audėja, kuriuos ji uždirbdavo per savaitę arba viena ginėja, kurią tarnas gaudavo turtinguose namuose, tai buvo didelės pinigų sumos ir kūnų vagystės buvo labai pelningas verslas. Karališkojo koledžo Edinburge chirurgai skundėsi, kad rezurekcionistai spekuliuoja, ypač tada, kai vietinių lavonų trūkumas privertė kainas gerokai šoktelėti. Vienas chirurgas skundėsi, kad kūnų vagys specialiai manipuliuoja rinka savo naudai. Kainos svyravo, priklausomai nuo to koks lavonas buvo parduodamas. Jei didesnis – galimybė pasidalinti raumenis tyrinėjimui, vyrai buvo labiau vertinami nei moterys. O keistuoliai buvo labai pageidaujami. Pavyzdžiui, už Charles Byrne kūną, vadinamą „Irish Giant“ buvo sumokėta apie £500, jį nupirko John`as Hunter`is. Byrne skeletas eksponuojamas Karališkajame chirurgijos koledže. Vaikų kūnais taip pat buvo prekiaujama ir didesniais ir mažyliais bei kūdikiais. Kūnų dalys, galvos su ilgais plaukais ar geros kokybės dantys taip pat buvo vertinami todėl, kad jie buvo panaudojami gyviesiems.

Apsaugos priemonės. Nors lavonų vagystės ir buvo oficialiai pripažintos kaip nusikaltimas, už kurį grėsė piniginė bausmė ir kalėjimas, tačiau bausmės negelbėjo. 1820 m. lavonų vagystės buvo taip paplitę, kad tiek giminės, tiek mirusiojo draugai būdavo priversti kurį laiką budėti prie mirusiojo kapo, kad nepavogtų mirusiojo. Buvo naudojami ir geležiniai karstai arba ant kapo dedamos specialios geležinės konstrukcijos, kad negalėtų jo atkasti. Tokios konstrukcijos vadinamos „mortsafes“. Dar ir šiais laikais kur nors senose kapinėse galite jų pamatyti. Taip pat ant kapo turtingesni dėdavo ir sunkias akmens plokštes. Dar viena priemonė, tai naktiniai sargai, kurie budėdavo kapinėse. Taip pat, kai kur kapinėse buvo statomi ir stebėjimo namai (wach-houses, mort-houses).

  

Padaugėjo sąmoningų nužudymų. Po 1828 metų Burke ir Hare žmogžudysčių buvo imtasi priemonių. Burke ir Hare žmogžudystės arba taip vadinamos „West Port“ žmogžudystės, buvo vykdomos Edinburge, Škotijoje, maždaug dešimt mėnesių. Žudynių serija buvo priskirta Airijos imigrantams William`ui Burke ir William`ui Hare kurie pardavinėjo lavonus, 16 iš jų buvo parduota gydytojui Robert`ui Knox`ui anatomijos paskaitoms. Burke ir Hare žudė su bendrininkais: Burke ponia Helen McDougal ir Hare žmona Margaret Laird. Iš čia ir kilo britų žodis „burking“. 1831 metais buvo sugauta gauja žinoma kaip „London Burkers“, kurie, matyt, darbavosi panašiai kaip Burke ir Hare.

 

Be nusikaltimo įrodymų… Kasmet keli tūkstančiai kūnų būdavo pavagiama. 1826 m. 701 studento buvo išskrosti 592 kūnai. 1831 m. tik 52 iš 1601 mirties bausmių buvo įvykdytos, skaičius gerokai per mažas paklausai patenkinti. Į pavogtus lavonus nebuvo žiūrima kaip į turto vagystę ir kūnų vagystė buvo pusiau legali, labiau tai buvo vertinama, kaip kapo išniekinimas nei, kad nusikaltimas. Jei retais atvejais rezurekcionistus pagaudavo –  jie galėjo būti išplakti visuomenės, bet valdžios institucijų jie buvo traktuojami kaip vieša paslaptis arba ignoruojami. O, kadangi skrodimų dėka būdavo sunaikinami visi įrodymai, tai baudžiamasis persekiojimas buvo, tiesiog, neįmanomas. Nebent būtų galima pagauti per informatorius, bet jie visi – duobkasiai, vietos pareigūnai – visi gaudavo įplaukų iš tų pjaustymų. Nors parlamentas nepriėmė sprendimo, kad lavonų vagystės – nelegalu, tačiau davus leidimą anatomams pasiimti mirusius iš darbo namų – efektyviai nutraukė rezurekcionistų darbą. Nors vis dar būdavo gaunama pranešimų apie lavonų vagystes, bet, pamažu, iki 1844 metų prekyba lavonais išnyko.

Check Also

Rasos, Joninės ar vasarvidžio naktis?

Nors tikrasis lietuviškas šventės pavadinimas iki mūsų dienų neišliko, tačiau kaip švenčiama ši vasarvidžio šventė, …

Leo Kalinauskas: trumpa karinės tarnybos istorija

Ambasadorius, dim. gen. ltn. Arvydas Pocius, žurnalas “Karys”. Leo Kalinauskas net nesulaukęs šaukiamojo į kariuomenę amžiaus, …