Wednesday , February 26 2020
Home / Gyvenimas / Istorija ir tradicijos / Murzinai žali čebatai – aukštuomenei
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Murzinai žali čebatai – aukštuomenei

Ne taip ir seniai išeiti į gatvę avint čebatais Lietuvoje dar buvo gėdinga. Toks kaimo žmonių apavas, su kurio negėda būdavo tik į mišką ar žvejybą. Šiandien botų pasirinkimas – didelis, jų dizainą kuria net garsūs mados kūrėjai. Stilingi guminiai, tai ne tik praktiškas apavas, bet ir mados bei prestižo reikalas, ypatingai čia, Anglijoje, kur visiems žinomais „Hunter“ avi net karališkoji šeima. Madingieji taip pat renkasi „Hunter“ – arba tradicinius (murzinai žalius) arba kuo beprotiškesnius.

Populiarieji „Hunter“, beje, visi – pagaminti rankomis. Batą sudaro unikalus vandens nepraleidžiantis karkasas ir iki dvidešimt aštuonių skirtingų dalių. Kiekviena dalis skirta užtikrinti patogumui, patvarumui ir elegancijai. Kruopštus rankų darbas reikalauja laiko – viena pora pagaminama maždaug per savaitę, o pagaminti botai dar ir kruopščiai patikrinami. Tad ir kainos neturėtų stebinti, kai pora kainuoja mažiausiai 50 svarų, o pvz.: „Jimmy Choo for Hunter“ ir 255 svarus.

Specialiai apdorotus odos aulinius batus pirmasis avėjo Velingtono hercogas Arthur`as Wellesley. Jo prašymu, garsus Londono St. James gatvės batsiuvys Hoby patobulino XVIIIa. botfortus ir pagamino batus, kurie išgarsino jų šeimininką visame pasaulyje. Dėl praktiškumo šie batai išpopuliarėjo, nes tiko ir kovos lauke, ir prie pietų stalo. Iki tol vyrai rinkdavosi batus su minkštais atvartais, kurie tiko prie trumpų kelnių, tačiau joms pailgėjus tapo nepraktiški. Vėliau botai buvo pradėti gaminti iš gumos. Velingtono botai turi daug pavadinimų: rubber boots, wellies, wellingtons, topboots, billy-boots, gumboots, gumbies, gummies, rainboots, Alaskan Sneakers.

1852 metais Hiram`as Hutchinson`as sutiko amerikietį Charles Goodyear, kuris 1839 metais eksperimentuodamas atrado būdą kaip vulkanizuoti gumą. “Goodyear” buvo nusprendę gaminti padangas. Hutchinson`as nupirko patentą avalynei gaminti ir persikėlė į Prancūziją. 1853 metais įkūrė À l’Aigle (to the Eagle) kompaniją. Kompanija buvo vadinama tiesiog “Aigle”, “Eagle”. Šalyje, kurioje 95% žmonių karta iš kartos dirbo laukuose, avėdami medines klumpes, velingtono tipo guminiai botai tapo labai paklausūs.

Išaugusi gumos paklausa paskatino verslininką Henry Lee Norris`ą perkelti savo verslą iš JAV į Edinburgą, kur jis 1856 metais įkūrė Šiaurės Britanijos gumos kompaniją, vėliau išgarsėjusią „Hunter“ vardu. Ši kompanija turi Jos Didenybės karalienės ir Edinburgo kunigaikščio dvaro tiekėjų garantą.

Velingtono botų gamyba išaugo Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, reikėjo batų, kurios kariai galėtų avėti drėgnuose Europos dirvožemiuose. The North British Rubber Company (dabar Hunter Boot Ltd) buvo paprašyta sukurti batus, tinkamus tokioms sąlygoms. Kad bagamintų reikiamą kiekį, kompanija dirbo ir dieną ir naktį. Išviso 1.185.036 porų – Britų armijos poreikiams. Antrojo pasaulinio karo metais Hunter Boot kompanijos vėl buvo prašoma pagaminti didžiulius kiekius velingtonų, 80% produkcijos buvo gaminama karo reikmėms.

Po karo velingtonais avėdavo blogu oru. Pasikeitė ir jų išvaizada. Tačiau, kai 1954 metais ši kompanija pristatė pirmuosius, žaliuosius “Hunter” ir “Royal Hunter” botus, greito pripažinimo jie nesusilaukė. Per metus buvo pagaminama vos kelios dešimtys porų. Ir, nors pradžioje jie buvo populiarūs darbininkų ir kaimo žmonių tarpe, o avintys žalius buvo vadinami “žaliųjų botų brigada”, tik marketingo dėka šiandien „Hunter“ yra populiariausi. Po tradicinių žaliųjų mėgiami juodos spalvos botai. Tačiau žali laikomi stiligesniais ir labiau pritinkančiais aukštuomenei nei juodi.

XXa. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje botus imta gaminti, kad būtų patogūs, šilti ir gražūs. Gamintojai ėmė specializuotis: kas orientavosi į žemdirbius, sodininkus, o kas – ėmė gaminti laisvalaikiui. Jungtinėje Karalystėje yra žinomas linksmas žaidimas, pavadinimu „Welly wanging“, velingtoną reikia nusviesti kuo įmanoma toliau, laimi tas, kurio velingtonas nulekia toliausiai.

Lietuvoje guminius botus pradėta gaminti tarpukariu. 1933 metais Vilijampolėje (dabar Raudondvario pl.) buvo įkurta guminių dirbinių akcinė bendrovė “Inkaras“. „Kaunas – Vilijampolė, Michalinavos kaimas. B-vės tikslas: Kaliošus, botus, batus, batukus ir įvairius guminius išdirbinius bei prekes gaminti ir tokiais išdirbiniais prekiauti. Pagrindinio kapitalo suma 500.000 litų. 5000 akcijų po 100 litų kiekviena. Nevardinės. Valdybos nariai: Dovydas Šrage, Samuelis Bergmanas, Leonas Michelsonas, Dr. Petras Karvelis. Valdybos įgaliojimo atstovauti bendrovei apybrėžtos, nurodytos bendrovės įstatuose…” ir t.t. 1992 metais, įmonę privatizavus, ji tapo AB „Inkaras“, vėliau UAB “Inkaro avalynė”, 2000 metais – bankrutavo.

Ir, pabaigai, truputis liaudies išminties: Naginė – ne čebatas, boba – ne žmogus, vėžys – ne žuvis, ožys – ne gyvulys, kunigas – ne vyras, šūdvabalis – ne paukštis. Savo klumpė meilesnė, negu svetimi čebatai. Eik šikt po gudo ratais, po molio čebatais. Niekas nežino kam čebatas koją graužia. Čebatai lakeruoti, kišenė kiaura. Kas nor be vargo vietelę įgyti, privalo mokėti čebatą laižyti. Čebatas pūstelnykas, vyža – gaspadinė. Dažnai vyžas ten pastoja, kur čebatas nesvajoja. Strielčius vis čebatus tepa, o rybokas – žuvį kepa. Be čebatų ir pekloj negerai. Čebatuoto blizga aulai, protigo – darbai.

Check Also

Nacionalinis konkursas Lietuvos istorijos žinovas

Lietuvos istorijos mokytojų asociacija (toliau -LIMA) jau šeštą kartą kviečia dalyvauti konkurse Lietuvos istorijos žinovas.  Konkursu …

Pasaulio lietuvių metams skirtas konkursas „Lietuva ir pasaulis mano akimis“

Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su Vilniaus lietuvių namais kviečia užsienio lietuvių …