Monday , October 21 2019
Home / Gyvenimas / Istorija ir tradicijos / Londono Vestminsterio tiltas, Parlamento rūmai
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Londono Vestminsterio tiltas, Parlamento rūmai

Londono Vestminsterio tiltas (Westminster bridge) per Temzę, tai lengvas, elegantiškas, arkinės konstrukcijos tiltas, jungiantis Vestminsterį ir Lambetą (Lambeth) yra vienas iš seniausių tiltų Londone. Tiltas, nudažytas žalia spalva, turi šešias atramas ir septynias arkas. Šiandieninis tiltas, kokį dabar matome yra perstatytas pagal Tomo Peidžo (Thomas Page) projektą, kuris pakeitė senąjį, statytą 1738 – 1749 metais ir buvo atidarytas 1862 metų gegužės 24d. Tilto ilgis 252 metrai, plotis 26 metrai. Tiltą puošia Vestminsterio rūmų (Parlamento) vieno iš architektų Čarlzo Bario (Charles Barry) gotikos elementai.

Daugiau nei 600 metų artimiausias tiltas nuo Londono tilto (London Brige) buvo Kingstone. 1664 metais buvo pasiūlyta statyti tiltą į Vestminsterį, tačiau atsirado nepritariančių tokiai minčiai. Nepaisant ir tolesnių nepritarimų, bei po naujo, medinio tilto pastatymo 1729 metais Putney, parlamentas 1736 metais patvirtino naujo tilto statybą. Statyba buvo finansuojama privataus kapitalo, loterijų ir dotacijų. Suprojektuotas šveicarų Architekto Charles Labelye, 1739 – 1750 metais buvo pastatytas Vestminsterio tiltas. Taip pat buvo nugriauti pastatai stovėję ant Londono tilto ir 1760 – 1763 metais jis buvo praplatinas. Mieste imti statyti tiltai: Domininkonų (Blackfriars) tiltas atidarytas 1769m., Kew tiltas 1759m., Battersea tiltas 1773m., Richmond – 1777 metais.

Vestminsterio tiltas buvo reikalingas pirmiausia eismui iš besiplečiančios vakarinės Londono dalies (West End) į besivystantį pietinį Londoną, taip pat pietinės pakrantės uostams. Jei nebūtų pastatytas šis tiltas būtų nusidriekę kamščiai iš vakarinės Londono dalies Londono tilto link. Taip pat buvo pagerinti keliai į pietus nuo upės, įskaitant ir Elephant & Castle Southwark sąnkryžą. Iki pat XIX amžiaus vidurio tiltas buvo prastai subsidijuojamas ir išlaikyti jį buvo brangu.

Parlamento rūmai.

Senuosius Vestminsterio rūmus (Palace of Westminster) Londone 1834 metais spalio 16d. sunaikino gaisras. Naujųjų rūmų statyba suteikė progą sukurti valstybinės reikšmės kūrinį, kuris įkūnytų to laikmečio domėjimąsi gotikine architektūra, kaip autentišku nacionaliniu stiliumi, tinkamu religinės bei valstybinės svarbos pastatams. Projekto konkurso sąlygos reikalavo karalienės Elžbietos laikų ar gotikos stiliaus pastato, primenančio viduramžiškas parlamentinės sistemos šaknis. Konkursą 1836 metais laimėjo Čarlzas Baris. Konkursui buvo pateikti 97 projektai, Bario buvo 64-tas. Jis pasitelkė garsų gotikinės architektūros žinovą bei įgudusį braižytoją A.V.N. Pjudžiną ir šis žingsnis suvaidino lemiamą vaidmenį laimint konkursą. Bario planas sujungė daugialypes sudėtingos institucijos funkcijas su anksčiau egzistavusia viduramžiška Didžiąja sale (Great Hall). Vientisas planas, artikuliuoti tūriai bei atidžiai sukomponuota asimetrija dera prie upės pakrantės vaizdo bei greta stūksančių viduramžiškų Vestminsterio katedros bokštų. Parlamento rūmai, vyriausybinis pastatas, kurio konstrukcija – akmuo ir ketus. Kalkakmenio ir dolomito pasirinkimas – tai gotikinių pastatų ilgaamžiškumo bei atsparumo XIX amžiuje ypač pražūtingiems akmens anglies suodžiams tyrinėjimų rezultatas. Medžiagoms, įrengimams ir pagalbiniams pastoliams pakelti statybos metu naudota gausybė techninių naujovių: judantys karnai, įviji pastoliai ir besisukantis klojinys, kurį varė garo varikliai bei suktuvai. Statybinės medžiagos buvo plukdomos upe ir saugomos naujoje krantinėje.

Seras Čarlzas Baris (Sir Charles Barry, 1795 – 1860m.) buvo garsus klasikinio stiliaus architektas. A.V.N. Pjudžinas (A. W. N. Pugin, 1812 – 1852m. ) gotikinio stiliaus šalininkas, puoselėjęs jį daugelyje užsakymų. Jo pastato tinkamumo bei puošybos ir konstrukcijos sujungimo į visumą idėjos paveikė Menų ir amatų judėjimą XIX amžiaus pabaigoje. Vestminsterio pastatas gausiai puoštas sudėtingais ornamentais, kurių kilmė – gotikinė forma ir instinktyvus Pjudžino talentas išlaikyti pusiausvyrą tarp puošybos ir konstrukcijos. „Neturėtų būti jokių pastato detalių, nebūtinų patogumui, konstrukcijai ar tikslui. Visi ornamentai turėtų praturtinti pagrindinę pastato konstrukciją“.

Karališkasis sostas. Pjudžino suprojektuotas ir Bario pakoreguotas karališkasis sostas rodo fanatišką dėmesį detalėms. Pjudžino stilius gotikinę formą ir ornamentą pritaikė parlamentiniam pompastiškumui bei ceremoningumui demonstruoti. Medžiagų, dekoratyvios apdailos, baldų ir specialių priedų poreikis atgaivino amatų tradiciją bei paskatino naujų, karalienės Viktorijos laikų skonį demonstruojančių technikų atsiradimą.

Laikrodžio bokštas. Laikrodžio bokšte yra pagrindinis varpas – garsusis Big Benas (Didysis Benas) ir keturi mažesni varpai. Pagrindinis varpas pavadintas pirmojo darbų inspektoriaus sero Bendžamino Holo (Sir Benjamin Hall) vardu. Puošyboje detalių gausėja proporcingai aukščiui, kulminacija pasiekiama nepaprastai išpuoštuose pinakliuose, parapetuose ir bokštuose.

Viktorijos bokštas. Tuo metu, kai buvo pastatytas, Viktorijos bokštas buvo aukščiausias 102m. keturkampis bokštas pasaulyje. Ugniai atsparias akmens plokščių konstrukcijas ant plytų ir plieno arkų iš vidaus laiko ketaus kolonos.

Vėdinimo angos. Stoge yra ketaus santvaros, perdengiančios išorines, laikančiąsias sienas. Ketaus plokštės sudaro išorinę stogo dangą. Dūmai ir įšilęs oras pagrindinėse patalpose patekdavo į po grindimis esančią šildymo sistemą ir išeidavo pro ugniai atsparių konstrukcijų vėdinimo angas stoge.

Centrinis bokštas. Ventiliacijos inžinieriaus sumanytas centrinis bokštas buvo įtrauktas prieš Bario valią. Bokštas sudaro judančio oro stulpą, kuris pagerina natūralią cirkuliaciją ir vėdina patalpas.

Kampiniai bokšteliai. Daugiakampiai kampiniai bokšteliai, ištisinės horizontalios plokščių juostos ir parapeto detalės projektuojant buvo koreguojami, kad pabrėžtų vertikalias linijas ir kontūrus dangaus fone.

Antžeminė pastato dalis. Antžeminę pastato dalį sudaro plytų ir akmens laikančiosios sienos su ketaus kolonomis bei sijomis, kurios didesnėse patalpose atstoja vidines perdangas.

Cokolis. Cokolis kyla tiesiai iš vandens, pabrėždamas sienų segmentų vertikalumą. Vertikalus sienų segmentų ritmas sukuria tai, ką Baris vadino „panašių dalių kartojimu sukuriama ramybe“.

Grindys. Grindis laiko plytų arkos ir ketaus sijos. Ši idėja perimta iš ugniai atsparių pramonės pastatų konstrukcijų.

Fasadas. Trijų aukštų fasadas yra 244m. ilgio, už kurio yra parlamento kabinetai, bibliotekos, komitetų salės, poilsio kambariai, užstojantys Lordų rūmų, debatų sales ir Bendruomenių rūmus.

Krantinė. 2,8 ha statybos vieta 24 – 30m. praplatinta į upės pusę, pastatant akmeninę krantinę, cemento užpildu. Iš dvigubo rąstų sluoksnio ir tvirtinančios medienos su moliu įrengta užtūra buvo sandėlių ir dirbtuvių vieta. Išpumpavus vandenį pastatyta atraminė siena ir terasa naujajam pastatui.

Vestminsterio rūmai, tai paminklas karalienės Viktorijos laikų polinkiui į padorumą, įnoringumą, nostalgiją. Rūmų projektas abiems architektams pelnė pasaulinį pripažinimą, visas kompleksas ir ypač laikrodžio bokštas Big Benas tapo Londono vizitine kortele.

Check Also

Pasaulio lietuvių metams skirtas konkursas „Lietuva ir pasaulis mano akimis“

Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su Vilniaus lietuvių namais kviečia užsienio lietuvių …

Pirmasis vampyras britų literatūroje: prieš grafą Drakulą buvo – lordas Ruthvenas

Nuo senovinių folkloro, mitų, maginės fantastikos būtybių iki „The Twilight Saga“. Štai tokį ilgą kelią …