Wednesday , November 21 2018
Home / Gyvenimas / Istorija ir tradicijos / Helovinas ar Vėlinės?
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Helovinas ar Vėlinės?

Mums, gyvenantiems Jungtinėje Karalystėje, tikrai trūksta rudeninės, gražios ir ramios kapų lankymo tradicijos – Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių. Tai laikas, kai bent trumpam sustojam bėgę ir skubėję, prisimenam tuos, kurių nebėra su mumis. Lapkričio 1-osios ar Vėlinių vakaras nušviestas žvakių liepsnelių kapinėse, išties, turi nepaprastą dvasią.

Visi žinome, jog lietuviai buvo paskutiniai Europos pagonys. Net ir po Lietuvos krikšto žmonėse išliko senųjų tikėjimų atgarsiai. Vienas pagrindinių visų žmonių bendrijų bruožų yra jų santykis su mirusiaisiais. Tai laidojimo apeigos, pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas, gyvųjų ryšys su išėjusiais anapilin. Lietuviai turėjo ir turi svarbią datą kalendoriuje, kada pagerbiami mirusieji. Tai Vėlinės, vėlių diena.

O kas tas Helovinas? Ar ši „vaišių arba pokštų“ tradicija gali turėti ką nors bendro su mūsų taip mėgiamomis Vėlinėmis ar Visų Šventųjų diena? Helovinas – smagi šventė, labai įtraukianti vaikus. Tad, ar Helovinas turi panašumų su Vėlinėmis galime spręsti tik palyginę ir žinodami ištakas, tradicijas, abiejų šalių požiūrį į mirusiųjų vėles.

Be abejo, reikia pridurti, jog daugelio tautų senųjų tikėjimų kalendorinės šventės yra taip glaudžiai susietos su krikščionybe, kad laikomos grynai krikščioniškomis, nors pirmųjų amžių krikščionys tešventė tik dvi šventes: Velykas ir Sekmines. Visos kitos buvo sukurtos amžių bėgyje, norint asimiliuoti indoeuropietiškas kalendorines šventes.

 Lapkričio 31d. – Helovino kilmė

Teigiama, kad Helovino šaknys glūdi senovėje švęstų Naujųjų metų ir mirusiųjų šventėse. Švenčiamo Helovino ištakos – tai keltiškų Naujųjų metų išvakarės. Keltų Naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d., o šventė, kuri prasidėdavo Naujųjų metų išvakarėse, būdavo rengiama keltų mirties dievo, Samhaino, garbei. Ji pažymėdavo šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią. Natūraliai ją imta asocijuoti su žmogaus mirtimi. Keltai tikėjo, kad Samhainas mirusiųjų sieloms tą vakarą leisdavo sugrįžti į savo namus. Samhaino šventės vakarą žmonės užgesindavo savo namų židinius. Druidai iš ąžuolo šakų sukraudavo milžinišką Naujų metų laužą. Jame degindavo paaukotus gyvūnus. Tada kiekviena šeima nuo to laužo vėl užkurdavo savo šeimos židinį. Šventės metu žmonės kartais dėvėdavo specialius kostiumus pagamintus iš gyvulių odos ir galvų. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį. Keltai tikėjo, kad Naujųjų išvakarėse mirusieji vaikšto tarp gyvųjų. Ir, kad tos mirusiųjų dvasios nepakenktų – reikėjo tapti neatpažįstamam, užsimaskuoti, todėl žmonės persirengdavo dvasiomis, stengdavosi atrodyti kuo panašesni į jas. Norėdami, jog svečiai iš anapus neužsibūtų – visą dieną ruošdavo maistą, o vakare išnešdavo ir palikdavo už gyvenvietės ribų. Buvo tikima, kad dvasios eina paskui vaišes ir tokiu būdu jų galima atsikratyti iki kitų metų.

Šventės pavadinimas „Halloween“, tai žodžių junginio “All Hallows Even” (Visų Šventųjų dienos išvakarės) sutrumpinimas. Viduramžiais Britanijoje prašinėtojai eidavo po namus, jie prašydavo maisto ir mainais žadėdavo pasimelsti už mirusiuosius. Su savimi nešiodavosi žibintus, padarytus iš išskobtos ropės, kurių viduje deganti žvakė simbolizuodavo skaistykloje įkalintą sielą. Dar minima, kad žibintai buvo skirti atbaidyti piktosioms dvasioms. Terminas „Džeko žibintas“ (Jack Lantern) yra anglų kilmės ir siekia XVII a. Šiuo vardu buvo vadinamas ir gamtos fenomenas „ignis fatuus“ – kartais naktį, virš pelkių žybsinčios paslaptingos švieselės, kurios senais laikais buvo priskiriamos fėjoms ir vaiduokliams.

Tradicija persirenginėti įvairiais kostiumais atsirado Airijoje ar Škotijoje, maždaug XIX amžiuje. Vaikų – persirengėlių vaikščiojimas Helovino metu yra užfiksuotas Škotijoje 1895 m. Jau tada persirengėliai su žibintais, pagamintais iš skobtos ropės, lankydavo namus ir būdavo apdovanojami pyragaičiais, vaisiais bei pinigėliais. Helovino tradiciniu skanėstu buvo laikomi karameliniai obuoliai. Tai yra obuoliai ant pagaliukų, išmirkyti karamelėje ar cukraus tirpale. XIX a. Šiaurės Amerikoje vietoj ropių buvo pradėti naudoti moliūgai, nes šių buvo gausu, juos lengva išskobti ir visaip išpjaustinėti.

Džeko žibinto istorija. Airių legenda pasakoja, kad sukčius, vardu Džekas, apgaule privertė Šėtoną pažadėti jam, kad už savo nuodėmes nepateks į pragarą. Kai Džekas mirė, jam buvo uždrausta įžengti į rojų, todėl jis atvyko prie pragaro vartų ir prašėsi įleidžiamas ten. Tačiau Šėtonas laikėsi duoto pažado ir jo neįleido. Jis pasiuntė Džeką visą amžinybę klaidžioti po žemę, o, kad galėtų pasišviesti kelią – įdavė jam žarijų išskobtoje ropėje. Esą taip ir atsirado„Džeko žibintas“.

Šiais laikais Helovinas – tai smagi šventė tiek suaugusiems, vakarėliuose dalyvauti persirengus baugiais kostiumais, tiek vaikams, kai jie vaikštinėdami nuo durų prie durų, prašinėja saldainių (trick or treat).

 Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena

Visų Šventųjų diena – Viduramžiais atsiradusi katalikiška šventė, skirta pagerbti šventuosius ir kankinius. Pirmą kartą Visų Šventųjų šventė buvo pradėta švęsti IV a. kaip Visų Kankinių diena. Iš pradžių, tai buvo atskirų bažnyčių, bendruomenių, bet ne visiems krikščionims privaloma šventė. Visų Šventųjų dieną į liturginį kalendorių įvedė popiežius Bonifacas IV, VII a. pradžioje. Ši šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais.

 Lapkričio 2d. – Vėlinės, visų mirusiųjų paminėjimo diena

Diena, kai prisimenami mirusieji artimieji. Visų mirusiųjų paminėjimo dieną Izidorius Sevilietis VII a. pasiūlė švęsti pirmą sekmadienį po Sekminių. Anatolijus Macietis IX a. pasiūlė Vėlines švęsti kitą dieną po Visų Šventųjų šventės, 998 metais. Prancūzijoje Cluny vienuolyno abatas Odilis pradėjo Vėlines švęsti lapkričio 2d. Pamažu ši data išplito po visas bažnyčias ir vienuolynus 1311m. Vėlinių šventė oficialiai įvesta į Romos katalikų liturgiją. Į Lietuvą šią tradiciją atnešė vienuoliai benediktinai.

Vėlinės Lietuvoje

Apie Vėlinių, Ilgių (nuo žodžio „ilgėtis“) šventę pagoniškojoje Lietuvoje žinių paliko pirmieji Lietuvos istorikai – Motiejus Strijkovskis ir Aleksandras Gvaninis, lenkų metraštininkas Janas Dlugošas.

Mirusiųjų minėjimo šventės senovėje būdavo keturis kartus per metus. Paprotys minėti mirusiuosius keturis kartus per metus – išnykęs, tik pravoslavai ir dabar mirusiuosius mini keturis kartus metuose. Pagrindinis mirusiųjų minėjimas – rudenį. Senovinės Vėlinės (Ilgės) Lietuvoje, kaip ir kitos didžiosios šventės – tęsdavosi dvi savaites. Viena savaitė buvo spalio, kita – lapkričio mėnesiais.

Vėlinių metas, tai virsmas gamtoje ir žmogaus dvasioje. Tokia šventė yra būdinga žemdirbių tautoms ir kilusi iš agrarinės magijos tikėjimų. Buvo manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, padeda išauginti derlių. Rudenį drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės, jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir pagerbiamos.

Buvo tikima, kad vėlės susirenka kapuose, medžiuose ar kryžių viršūnėse. Todėl kapinėse, apdaliję varguomenę maistu bei kitokiomis dovanomis, pasimeldę, pasikvietę ir neturtinguosius, prie šeimos kapo susėdę, valgydavo. Buvo paprotys paruoštą Vėlinėms maistą palikti nakčiai ant kapo: dėdavo duonos, mėsos, sūrio ir kt. valgių. Per Vėlines laukdavo namuose apsilankančių vėlių. Tikėjo, kad Vėlinių vakare ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti ir pasikalbėti su jais kaip su gyvais. Vakare, laukiant vėlių apsilankymo, pasirūpindavo jas tinkamai priimti: ant stalo palikdavo indus ir maistą, atvirus namų langus, duris, kad vėlės galėtų įeiti. Vėlinių išvakarėse pakurdavo pirtis (kitur jaują), kad grįžusios giminės vėlės sušiltų, padėdavo joms vandens, rankšluostį. Žemaičiai tikėjo, jog Visų Šventųjų naktį, po pirmų gaidžių, vėlės paleidžiamos iš skaistyklos ir nebekenčia kančių. Tada jos visais keliais traukia melstis į bažnyčias arba eina į savo namus, aplankyti gyvųjų, o pamačiusios degant žvakę – jos ateina ir meldžiasi prie šventųjų statulėlių.

 Ugnis, žvakių deginimas

XIX a. Lietuvoje per Vėlines, tęsiant pro-senovines tradicijas, kapinėse būdavo kuriami laužai. Juose sudegindavo senus antkapinius medinius kryžius. O kaimo žmonės prie ugnies prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų tarpo giminaičius, kaimynus. Dar ir šiandien ši tradicija gyva kai kuriuose Dzūkijos kaimuose – Margionyse, Mardasave. Nuo 1880 m. kapinėse imta degti žvakes: Akmens kaime, Varėnos raj., kunigas liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę, prismaigstė jį vaškinių žvakių, uždegė, palaimino ir paragino žmones išsinešioti žvakes ant artimųjų kapų, kad vėlės neklaidžiotų tamsoje. Greit tai paplito visoje Lietuvoje. Nuo septinto dešimtmečio tapo visuotinu reiškiniu. Tradicija lapkričio 1d. deginti žvakes ir lankyti artimųjų kapus yra Lenkijoje, Čekijoje, Švedijoje, Suomijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Kroatijoje, Austrijoje, Rumunijoje, Vengrijoje bei Vokietijoje.

Vėlinės buvo ir yra diena, kai atsigręžiame į tuos, kurių nėra šalia, tuo paliudindami, jog jų nepamiršome. Baltiškame gyvenimo supratime mirtis – nėra pabaisa. Ir kaip rodo tradicijos – vėlių mes nebijome. Mirtis yra tik perėjimas su gyvųjų pagalba iš vienos būsenos į kitą. Taigi, mes, skirtingai nei Helovino pradininkai keltai, mirusiųjų nuo savęs nebaidome baisiomis kaukėmis, o atvirkščiai – juos sutinkame, pagerbiame, su jais sugyvename. Be abejo, mes stebiname užsieniečius tradicine lietuvių nebaime mirusiesiems. Bet mes mirusiųjų ir neturime ko bijoti, juk nuo senovės Vėlinės, tai buvo ne atbaidymo šventė, o kvietimo susirinkti kartu, pasibūti. Ne veltui ir buvo lankomi kapai. Ši unikali tradicija gyva lig šiol.

Check Also

Pelningas 19-ojo amžiaus verslas – lavonų vagystės

Lavonų vagystės (body snatching) ypač buvo paplitusios Didžiojoje Britanijoje pirmaisiais XIXa. dešimtmečiais. Slaptą ir neteisėtą …

Rasos, Joninės ar vasarvidžio naktis?

Nors tikrasis lietuviškas šventės pavadinimas iki mūsų dienų neišliko, tačiau kaip švenčiama ši vasarvidžio šventė, …