Monday , October 26 2020
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd

Adventas

Adventas – ikikalėdinis laikotarpis, prasidedantis ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir trunkantis nuo trijų savaičių ir vienos dienos iki trijų savaičių ir šešių dienų. Adventas lotynų kalboje reiškia atėjimą, prasidėjęs šv. Andriejaus dieną, jis tęsiasi apie keturias savaites ir baigiasi Kalėdomis. Liaudies kalendoriuje adventas, tai rimties, dvasinio apsivalymo metas, žmonės pasninkaudavo tris dienas per savaitę – nevalgė nieko pieniško ir mėsiško: trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Prasidedant adventui, naktį iš šeštadienio į sekmadienį, buvo tikima, jog merginos gali susapnuoti savo būsimą vyrą. Pagonybės laikais nuo šios nakties lietuviai pradėdavo laukti Saulės sugrįžimo.

Per adventą negalima buvo kirsti miško, nes kitais metais miškas blogai augs, o jį kertant gali net pasirodyti tarp medžių aukšta žila moteris – miškų dvasia. O jei iš advento metu kirstų rąstų trobą susiręsi – tokoje pirkioje naktimis ims kažkas baladotis, dažnai lankys dvasios. Jei tokiomis malkomis krosnį kūrensi – nelaimę prišauksi, malkos degs taip stipriai, kad net trobą pakurs. Net grabo iš tokių lentų daryti negalima, nes tokio karsto lentas rasi išmėtytas po kapines, o numirėlį – gulintį šalia kapo. Taip pat buvo draudžiama dirbti kai kurios darbus, ypač triukšmingus. Nekirpdavo avių, nes vilnos bus šiurkščios ir dobilai augs reti. Negalima ilgai vakaroti, nes piktos dvasios ims persekioti – belsti į langus, o jei pažiūrėsi į tą dvasią – mirsi. Žemaitijoje moterys nepildavo pagalvių, kad varnos žąsyčių neišnešiotų. Iki saulėgrįžos buvo draudžiamų darbų, susijusių su sukimo veiksmu: negalima verpti, malti girnomis ir pan., turbūt, taip buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, Saulės grįžimą. Per adventą žmonės nesilinksmindavo, nešokdavo, nebūdavo galima burtis jaunimui, vaikinams lankyti merginas, nebepiršliaujama, jei kas bandytų piršliauti – to vaikai nebyliais gali gimti, bažnyčioje nebetuokiama.

Advento vakarai buvo ir kaimo žmonių pasibuvimai kartu, dirbant nesunkius darbus: plėšant plunksnas, taisant pakinktus ir pan. Iš didesnių darbų gruodį būdavo likęs tik linamynis ir meitėlio skerdimas. Advento metu ypač tinka tinklus megzti – bus pilni laimikio. Nors pasilinksminimų šiuo laikotarpiu nerengdavo, tačiau Dzūkijoje vakarodavo, eidavo ratelius, dainuodavo susirinkę bendrai ką nors dirbant. Net apie du trečdaliai visų kalendorinių dainų yra skirtos Saulės sugrįžimo šventei. Jos vadinamos advento arba kalėdinėmis. Yra išlikę senovinių advento dainų, joms būdingi priedainiai su žodžiais „leliumai“, „aleliuma loda“, „aleliuma rūta“: apdainuojama bernelio ir mergelės troškimas susitikti, taip pat dainose sakoma, kad pasaulį sukūrė trys kibirkštėlės, iškritusios nuo stebuklingo kriaušės medžio, o saulę ant savo devyniašakių ragų atnešė elnias. Šių dainų archaiškumą patvirtina tai, jog nei vienoje neužsimenama apie Kristaus gimimą. Advento metu žaisdavo žaidimus: „Aklą vištą“, Žiedo dalijimą“, „Voverėlę“, „krimsdavo keimerį“. Keimerys – tai kevalais suaugę du riešutai, lemiantys sėkmę, laimę, jei jį kišenėje nešiojies – nenutiks nelaimė, o jei jį rasi – viengungiu neliksi. Tik visi žaidimai vykdavo santūriau, lėčiau.

Vakarų Lietuvoje buvo žinomas adventinis paprotys vakarieniauti ant stalo padėjus vainikėlį su degančiomis žvakėmis. Pirmąją advento savaitę vainikėlyje dega viena žvakė, antrąją savaitę – dvi, trečią – trys, o per Kalėdas – keturios. Tradicija puošti namus šiais vainikais buvo būdinga protestantiškiems kraštams, į Lietuvą ši tradicija atėjo iš Mažosios Lietuvos per Vokietiją, Šveicariją. Vainikai pinami iš įvairiausių medžiagų, tačiau, svarbu, jog jie būtų pinami ar vyniojami laikrodžio rodyklės kryptimi. Vainike gali būti eglių, pušų, kadagių, tujų, kėnių, dekoravimui tinka džiovinti lapai, žiedai, šermukšiai, gudobelių uogos, kankorėžiai, kaspinai, varpeliai ir, aišku, žvakės.  Namuose, ant stalo, trobos durų kabantis vainikas – tai ženklas, jog namai laukia švenčių ir joms ruošiasi. Advento vainikai imituoja saulę, ragina ją sugrįžti į žemę, siejami su laiko tėkme, amžinybe.

Gruodžio 6 – oji, patenkanti į adventinį periodą, yra šv. Mikalojaus diena. Mikalojus Mirietis, vyskupas, šventasis, gyveno III – IVa. sandūroje. Geraširdis Mikalojus stengdavosi nesigarsinti labdaringais darbais. Vieną vargingą šeimą jis išgelbėjo nuo beviltiško skurdo, slapčia įmetęs aukso gabalėlį į vaikišką kojinaitę, padžiautą prie židinio. Iš čia kilo tradicija Kalėdų dovanas dėti į kojines, lankyti vargingas šeimas, dovanoti vaikams skanėstų. Tradiciniame lietuvių kalendoriuje šv. Mikalojaus diena dar vadinama Arklių diena. Kadangi visi ūkio darbai jau būdavo užbaigti, – laikas ir arklius uždaryti. Į ėdžias pridėdavo sočiai avižų, o pagal labai senus papročius – avižas dar ir apšlakstydavo juodo gaidžio, papjauto saulei dar nepatekėjus, krauju. Lietuvoje nuo šv. Mikalojaus prasidėdavo samdinių atostogos, nes baigdavosi sutartas laikas. Samdinys padėkodavo gaspadoriui, pasiimdavo užmokestį ir traukdavo namo ruoštis šventėms.

Advento laikotarpį paįvairindavo prieššventiniai turgūs. Šiaurės Lietuvoje jie turi įdomius pavadinimus ir vykdavo kas savaitę: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis. Šeškaturgyje prekiaudavo šiltais rūbais, kailiniais, mezginiais: pirštinėmis, šalikais. Prekiauta viskuo, kas apaugos nuo žiemos speigų. Iš kur toks pavadinimas? Ogi, samdiniai, parėję namo kalėdinių atostogų, kadangi rimtų darbų dirbti negalima – gaudydavo šeškus, po to jų kailiukus parduodavo. Skaistaturgis – tai dovanų mugė. Bernas savo mylimąjai pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus, o sau – kepurę, žiebtuvėlį ar peiliuką. Saldusis tugus, – nes jame jau galėjai rasti visko, ko reiks šventiniam stalui: medaus, spanguolių, aguonų, grybų, cukraus, žąsį ar kiaulės galvą.

Advento metu spėdavo ateinančių metų orus: jei daug sniego – bus geras vasarojus, jei adventas saulėtas – bus geras daržovių derlius. Saulėta gruodžio 8d. – bus geri kopūstai. Jei per adventą šalta – bus karšta vasara su perkūnijomis. Atodrėkiai lemdavo gražų rugių žydėjimą ir grūdingas varpas. Lietingas gruodis – blogi rugiai vasarą. Būdavo tikima, kad žuvies vandenyse bus tiek, kiek advento metu danguje žvaigždžių.

Check Also

Nacionalinis konkursas Lietuvos istorijos žinovas

Lietuvos istorijos mokytojų asociacija (toliau -LIMA) jau šeštą kartą kviečia dalyvauti konkurse Lietuvos istorijos žinovas.  Konkursu …

Pasaulio lietuvių metams skirtas konkursas „Lietuva ir pasaulis mano akimis“

Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su Vilniaus lietuvių namais kviečia užsienio lietuvių …