Tuesday , September 22 2020
Home / Gyvenimas / Emigrantų istorijos / Gyvenimui Anglijoje – ir nostalgija, ir kartėlis. Reemigrantų istorijos (II)
Kompensacijos už traumas - Advokatai Ltd
Gyvenimui Anglijoje - ir nostalgija, ir kartėlis. Reemigrantų istorijos II
Gyvenimui Anglijoje - ir nostalgija, ir kartėlis. Reemigrantų istorijos II

Gyvenimui Anglijoje – ir nostalgija, ir kartėlis. Reemigrantų istorijos (II)

Prieš kelias dienas Seimo vadovė I. Degutienė tvirtai pareiškė, kad dalis emigrantų tikrai grįš. Taip, po truputį grįžtame – Statistikos departamentas skaičiuoja, jog 2010 metais į Lietuvą gyventi parvyko 14 tūkstančių lietuvių. Tiesa, tais pačiais metais iš Lietuvos emigravo rekordiškai daug – virš 80 tūkstančių. Ko reikia emigrantui, kad jis grįžęs pasiliktų gyventi Lietuvoje – taptų reemigrantu? Tiek iš praeito straipsnio apie reemigrantus, kuriems nepavyko Lietuvoje įsikibti į gyvenimą, tiek iš šio straipsnio istorijų aišku viena, kad į Lietuvą bus ženkliau grįžtama, jei ten atsiras daugiau realių galimybių dirbt ir išlaikyti savo šeimą

Šiemet Motinos dienos proga viena Lietuvos televizija parengė reportažą apie daugiausiai vaikų užauginusias mamas. Pakalbintos jos džiaugėsi, kad nei vienas jų vaikų laimės svetur neieško. Iš šio reportažo, taip pat iš kai kurių valdininkų, kitų viešų asmenų pasisakymų atrodo, kad vien buvimas Tėvynėje suvokiamas kaip privalumas ir nuopelnas. Jei taip, tai kieno jis – mamų, valdžios ar asmeninis pasiekimas…? Kyla mintis, kad gal mes per daug vienareikšmiškai suvokiame emigraciją ir patriotizmą, gal darome klaidą manydami, kad vien tik buvimas šalia artimųjų teikia nuoširdžiausią, šilčiausią bendravimą. Sutikime, sunkoka į save pažvelgti iš šalies, todėl gyvenimas Lietuvoje ir svetur reemigrantų akimis – nebloga proga dar kartą pabandyti padėlioti taškus pradžios ir pabaigos neturinčioje diskusijoje.

[quote]Mantas ir Dovilė: „Anglija – juodas periodas“[/quote]

„2009 metais įsisiautėjusi ekonominė krizė privertė susimąstyti, kaip gyvensime toliau. Abu dirbome valstybinėje įstaigoje, darėsi sunku išgyventi iš minimalios algos. Būsto paskola „suėsdavo“ didžiąją pajamų dalį, o ką dar kalbėti apie mokesčius…  Kadangi artimieji jau kuris laikas gyveno Anglijoje ir kalbino atvažiuoti, apsisprendėme emigruoti. Nuvykus darbo ilgai ieškotis neteko, dirbome daug, tačiau pavykdavo ir susitaupyti nemažai. Deja, abu dirbome skirtingose pamainose, retai susitikdavome, prasidėjo pykčiai. Po kelių mėnesių trumpam grįžome į Lietuvą ir visai netikėtai mano vyrui pasiūlė neblogą darbą. Dar grįžome atgal, bet jau skaičiavome dienas kada grįšime į gimtinę visam laikui. Atvirai pasakius, Anglijoje nepripratome, o gal ir to noro priprasti nebuvo. Tai buvo tiesiog juodas periodas“, – pusmečio gyvenimą Jungtinėje Karalystėje prisimena Dovilė.

Grįžus į Lietuvą moteris užsiregistravo Darbo biržoje, vyras sėkmingai pradėjo dirbti, pinigų užteko ir nebekilo minčių apie emigraciją. O gal, kaip sako jie, tiesiog išmoko kitaip gyventi Lietuvoje. Abu jie džiaugiasi savo sprendimu grįžti, sėkmingam antram startui patvirtinti porai gimė sūnus.

„Dauguma sakė, kad esam šaunuoliai, jog grižome. Lietuva yra Lietuva, savas kraštas, artimieji, giminės, draugai, sava kalba. Turbūt reikėjo išvažiuoti, kad suprastume ko iš tikrųjų norime gyvenime. Patyrėme, tai, ką turejome patirt, įgavome patirties, kuri gyvenime visada išeina i naudą“, – reziumuoja Mantas.

[quote]Arnoldas: „Jei reiktų valdžią gint –  emigruočiau iš karto“[/quote]

„Į Jungtinę Karalystę išvykau 2004 metais, tuomet ekonomika buvo silpna, o įmonė, kurioje dirbau bankrutavo. Išvykęs dirbau sandėliuose, buvo visos sąlygos daug užsidirbti –  tik netingėk. Angliškai kalbėjau be problemų, patiko aplinka, žmonės, darbdaviai vertino puikiai, su Lietuva lyginti nėra ko – ten viskas geriau, jaučiu tam tikrus sentimentus šiam gyvenimo etapui. Per metus čia gali drąsiai susitaupyti 7 metų senumo automobiliui, o Lietuvoje…“, – su nostalgija gyvenimą Jungtinėje Karalystėje prisimena Arnoldas.

Kaip bebūtų gera Anglijoje finansiškai, pašnekovui labai trūko Lietuvoje likusios šeimos, ji pradėjo laikui bėgant byrėti, tad jis nuspręndė grįžti atgal. „Tuomet tai buvo ekonomikos pakilimo metas, darbų buvo daug. Neturėjau baimės jei Lietuvoje nepasisektų – Anglijoje liko pažįstami, nemažai naudingų kontaktų. Finansinę gerovę jau turėjau susikūręs iš anksčiau, reikėjo tiesiog darbo. Pavyko susirasti tikrai neblogą „vietą po saule“, padaryti karjerą“, – sako Arnoldas.

Jei prispaustų rimti finansiniai sunkumai, Arnoldas sako nepabijotų emigruoti – tik šį kartą su savimi pasiimtų ir visą šeimą:
„Gera dirbti ir uždirbti čia, kur šeima, sava šalis, kalba, artimieji, tačiau aš jokiu būdu nesu patriotas. Lietuva kaip valstybė yra žlugusi, jei reiktų eit gint valdžios – nė už ką, iš karto emigruočiau… O Sausio 13-ąją, 1991 metais ėjau…  Nors turiu gerai apmokamą darbą, nesijaučiu ramus dėl ateities – ekonomika silpna, rytojus neaiškus, perkamoji galia mažėja, o algos nekyla“.

Iš tikrųjų, Lietuvoje ekonominio pakilimo metais reemigrantų padaugėjo – nuo 2007 metų kasmet į mūsų šalį sugrįždavo apie 5 tūkstančius tautiečių. Vieni emigrantai parvyko nepritapę užsienyje, išsiilgę šeimos, susivilioję gausėjančiais darbo pasiūlymais ir prašviesėjusia mūsų šalies ekonomine padange. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje galima justi užuominas apie stiprėjantį tautiškumą ar tautinę savimonę. Jei visa tai papildytų ir stiprėjančios ekonomikos realūs rodikliai, būtų galima drąsiai teigti – taip, dalis emigrantų vieną dieną tikrai grįš… Ir, reikia tikėtis, grįžę ten sėkmingai galės iš naujo įsitvirtinti.

Jei būdamas emigrantu Lietuvoje gautumėte dėmesio vertą darbo pasiūlymą – ar ryžtumėtės grįžti į Tėvynę vien dėl šios priežasties?

Norite pasidalint savo istorija? Atsiųskite ją info@lietuviai.co.uk

Check Also

Pietryčių traukiniai pakvietė lietuvį berniuką į traukinius pažvelgti iš arčiau

Šiemet jau dvyliktą kartą pasaulyje buvo minima Pasaulinė autizmo supratimo diena. Nuo 2007 metų Jungtinių …

Įsivaizduojami miestai

Akvilina CICĖNAITĖ Kitais metais sukaks dešimtmetis, kai esu išvažiavusi iš Lietuvos, o aš vis dar …